Čer­ke­sų-ady­gų ma­si­nis ge­no­ci­das su vė­les­ne klas­tin­ga de­por­ta­ci­ja į Ar­ti­muo­sius Ry­tus (is­to­ri­nė apy­brai­ža)

Ady­gai, ar­ba čer­ke­sai, – ke­le­tas tau­ty­bių, ca­ri­nės Ru­si­jos ad­mi­nist­ra­ci­jos dirb­ti­nai su­kur­tų pa­gal prin­ci­pą „Skal­dyk ir val­dyk!“ Čer­ke­sai, ady­gai, šap­su­gai, ab­cha­zai, aba­zai, ka­bar­di­nai – jie vi­si kal­bė­jo gi­mi­nin­go­mis kal­bo­mis, o su­si­tik­da­mi svei­ki­no­si „Ady­ge?“ – „Va­dy­ge“ („Tu ady­gas? – Taip, ady­gas“). Skal­do­ma bu­vo tam, kad ne­bū­tų vie­nin­gos di­de­lės na­ci­jos, nes val­džiai leng­viau pa­pirk­ti ir vie­ną su ki­ta su­prie­šin­ti skir­tin­gas et­ni­nes gru­pes, at­im­ti iš jų va­lią, at­rem­ti ben­drą sve­ti­mą gro­bi­ką ir pa­ver­gė­ją – Ru­si­jos im­pe­ri­ją.

Ady­gai, ar­ba čer­ke­sai, – ke­le­tas tau­ty­bių, ca­ri­nės Ru­si­jos ad­mi­nist­ra­ci­jos dirb­ti­nai su­kur­tų pa­gal prin­ci­pą „Skal­dyk ir val­dyk!“ Čer­ke­sai, ady­gai, šap­su­gai, ab­cha­zai, aba­zai, ka­bar­di­nai – jie vi­si kal­bė­jo gi­mi­nin­go­mis kal­bo­mis, o su­si­tik­da­mi svei­ki­no­si „Ady­ge?“ – „Va­dy­ge“ („Tu ady­gas? – Taip, ady­gas“). Skal­do­ma bu­vo tam, kad ne­bū­tų vie­nin­gos di­de­lės na­ci­jos, nes val­džiai leng­viau pa­pirk­ti ir vie­ną su ki­ta su­prie­šin­ti skir­tin­gas et­ni­nes gru­pes, at­im­ti iš jų va­lią, at­rem­ti ben­drą sve­ti­mą gro­bi­ką ir pa­ver­gė­ją – Ru­si­jos im­pe­ri­ją. Prieš at­si­ras­da­mi Šiau­rės Kau­ka­ze ady­gai-čer­ke­sai dau­giau­sia gy­ve­no da­bar­ti­nės Uk­rai­nos, įskai­tant Kry­mą, te­ri­to­ri­jo­je. XV am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je di­des­nio­ji Uk­rai­nos da­lis įė­jo į ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to val­do­mos Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės su­dė­tį. Čer­ke­sai gy­ve­no prie Juo­do­sios jū­ros bei Kry­mo pu­sia­sa­ly­je maž­daug ke­tu­rias­de­šim­ty­je gy­ven­vie­čių. Esa­ma pa­ti­ki­mų ži­nių, kad XV am­žiaus pra­džio­je ga­bus di­plo­ma­tas ir kar­ve­dys Vy­tau­tas Di­dy­sis bu­vo pa­si­sam­dęs čer­ke­sus sau­go­ti sa­vo pla­čios vals­ty­bės piet­ry­čius nuo kla­jok­lių, ku­rie nuo pat di­džio­jo tau­tų kraus­ty­mo­si ban­go­mis at­plūs­da­vo iš Azi­jos gel­mių. Uk­rai­no­je iki šiol yra mies­tas var­du Čer­ka­sai ir to­kiu pat pa­va­di­ni­mu sri­tis. Vis dėl­to is­to­ri­nė čer­ke­sų bu­vei­nė va­di­no­si Tau­ri­ja, pa­gal var­dą se­nes­nės tau­tos, ku­ri ten gy­ve­no dar iki jų. Ru­siš­ko ab­so­liu­tiz­mo spau­džia­mi iš Ros­to­vo, Kras­no­da­ro ir Stav­ro­po­lio kraš­tų maž­daug nuo XV am­žiaus pir­mo­sios pu­sės iki XVIII am­žiaus čer­ke­sai per­si­kė­lė į be­veik vi­są Šiau­rės Kau­ka­zo kal­nų bei prieš­kal­nio da­lį ir net už­ėmė vi­są prieš­kal­nio Če­čė­ni­ją. Tiek se­nais, tiek vė­les­niais lai­kais če­čė­nai ir in­gu­šai ne­ži­no­jo nei ka­ra­lių, nei ku­ni­gaikš­čių, nei ver­gų, nei so­cia­li­nės ne­ly­gy­bės – net iki Ru­si­jos Spa­lio re­vo­liu­ci­jos jie bu­vo vie­nin­te­lė pa­sau­ly­je ne­luo­mi­nė na­ci­ja ( 1 ) . Į va­ka­rus ir šiau­rės va­ka­rus nuo jų bu­vo įsi­kū­ru­sios dvi tiur­ka­kal­bės na­ci­jos – bal­ka­rai ir ka­ra­čia­jai (ka­ra­čia­rai). Ne­pai­sant kal­bos, ku­ri su­si­for­ma­vo se­no­vės tiur­kų bol­ga­rų bei po­lov­cų kip­čia­kų pa­grin­du, bal­ka­rai ir ka­ra­čia­jai sa­vo et­ni­ne kil­me gi­mi­nin­gi vai­na­chų gen­tims (če­čė­nams ir in­gu­šams), o pa­gal nau­jes­nius ty­ri­nė­ji­mus – Šiau­rės Kau­ka­zo au­to­chto­nams ala­nams. Ru­si­jos im­pe­ra­to­riaus Pet­ro I lai­kais Kry­me bū­ta 40 aūlų, pri­klau­siu­sių vie­nai iš čer­ke­sų na­ci­jos at­ša­kų – tai, ku­ri vė­liau per­si­kė­lė į Šiau­rės Kau­ka­zo cen­tri­nę da­lį ir ga­vo ka­bar­di­nų var­dą. Pas­ta­ra­sis at­si­ra­do iš sam­plai­kos cha­bar-de – „blo­ga kal­ba“ (čerk. ). Ši­taip šauk­da­vo at­vyks­tan­tys iš Kry­mo ka­bar­di­nų pa­siun­ti­niai, pra­neš­da­mi blo­gas ži­nias apie prie­šų pul­di­nė­ji­mus. Pa­gal tai vi­są na­ci­ją im­ta va­din­ti ka­bar­di­nais, nors iš tik­rų­jų tai yra tie pa­tys čer­ke­sai-ady­gai. Kiek­vie­na­me mies­te­ly­je ar kai­mo ben­druo­me­nė­je ady­gai tu­rė­jo ku­ni­gaikš­čių, kar­tais net po ke­lis, o vi­si ki­ti gy­ven­to­jai bu­vo bau­džiau­nin­kai, tu­rė­ję dirb­ti po­nams lau­kus, ga­ny­ti ir sau­go­ti jų gal­vi­jus, o esant rei­ka­lui, tar­nau­ti jų ka­riuo­me­nė­je. Be to, čer­ke­sai dar tu­rė­jo pri­vi­le­gi­juo­tą tar­nau­to­jų uor­kų luo­mą. Luo­mų de­ri­nys ne­di­de­lė­se ben­druo­me­nė­se kė­lė ne­si­bai­gian­čias trin­tis vi­so­je tau­to­je ir ne­re­tai su­kel­da­vo vi­daus ka­rus. Be šių tri­jų luo­mų bū­ta ir be­tei­sių ver­gų. Ku­rį lai­ką če­čė­nai ir in­gu­šai gana tai­kiai su­gy­ve­no su sa­vo bro­liais mu­sul­mo­nais ady­gais, bet il­gai­niui pas­ta­rų­jų ku­ni­gaikš­čiai ėmė vil­ko dan­tis ro­dy­ti. Jie už­gro­bė če­čė­nų miš­kus ir ga­nyk­las ir ėmė rei­ka­lau­ti, kad bu­vę šei­mi­nin­kai dy­kai dirb­tų jiems ir tar­nau­tų ku­ni­gaikš­čių ka­riuo­me­nė­je. Grei­tai dėl šios prie­žas­ties ki­lę ne­ra­mu­mai vir­to ka­ri­niais su­si­rė­mi­mais. Če­čė­nai ėmė nai­kin­ti ka­bar­di­nų ku­ni­gaikš­čius ir va­ry­ti ne­kvies­tus sve­čius iš sa­vo kraš­to. Ku­ni­gaikš­čiai krei­pė­si pa­gal­bos į Ru­si­jos mo­nar­chus. Ka­bar­di­nų-čer­ke­sų ku­ni­gaikš­čiai sto­da­vo į Ru­si­jos ca­rų tar­ny­bą ir net kar­tu su sa­vo pa­val­di­niais per­ei­da­vo į krikš­čio­ny­bę ( 2 ) . Tai bu­vo di­de­lė klai­da, nes su­da­rė ga­li­my­bę ca­ro val­džiai kiš­tis į Kau­ka­zo tau­tų vi­daus rei­ka­lus, kad pas­kui jas pa­verg­tų. Jei im­pe­ra­to­riaus Pet­ro I ir vė­les­nių mo­nar­chų lai­kais iki pat XVIII am­žiaus ant­ro­sios pu­sės Ru­si­jai dar ne­pa­vy­ko įsi­tvir­tin­ti Šiau­rės Kau­ka­ze ir Kry­me, tai val­dant ma­lo­nin­gai ir pa­leis­tu­vin­gai vo­kie­tei Ka­ta­ri­nai II ( 3 ) , Ru­si­ja pa­si­nau­do­jo ga­li­my­be įsi­terp­ti į mi­nė­tus vi­daus ne­su­ta­ri­mus Kau­ka­ze. Ka­bar­di­nai ne­da­ly­va­vo 40 me­tų tru­ku­sia­me di­džia­ja­me če­čė­nų iš­si­va­da­vi­mo ka­re prieš Ru­si­jos im­pe­ri­ją, ti­kė­jo­si pa­lauk­ti kal­nuo­se, nes su­ta­ru­si su Os­ma­nų im­pe­ri­ja Ru­si­ja pa­skel­bė Ka­bar­dą bu­fe­ri­ne zo­na ir pa­ža­dė­jo, kad su­teiks įta­kin­giau­siam jų ku­ni­gaikš­čiui ca­ro ti­tu­lą vieš­pa­tau­ti is­la­miš­ka­me Šiau­rės Kau­ka­ze ( 4 ) . Tai at­si­ti­ko, kai Če­čė­ni­jos ir Da­ges­ta­no ima­mu bu­vo iš­rink­tas Ša­mi­lis ben Din­gou, o ady­gai jau iki tol tu­rė­jo pa­kan­ka­mai pro­gų įsi­ti­kin­ti Ru­si­jos ab­so­liu­tiz­mo klas­tin­gu­mu. Ka­ras bu­vo ne vien tik gro­bi­kiš­kas, bet ir nai­ki­na­ma­sis, nes Ru­si­jos im­pe­ra­to­riui Kau­ka­zo te­ri­to­ri­ja bu­vo rei­ka­lin­ga be mu­sul­mo­nų gy­ven­to­jų, ka­riuo­me­nė­je tar­na­vo daug už­sie­nie­čių avan­tiū­ris­tų, ku­rie, siek­da­mi pa­aukš­ti­ni­mo ir pi­ni­gų, bu­vo pa­si­ry­žę vyk­dy­ti niek­šiš­kiau­sius nu­si­kal­ti­mus. Už­ėmę ku­rią nors če­čė­nų gy­ven­vie­tę, ka­rei­viai iš­pjau­da­vo vi­sus ne­krikš­čio­nis. Ru­sų ka­riuo­me­nė­je bū­ta Ypa­tin­go­jo Kau­ka­zo kor­pu­so, pa­si­žy­mė­ju­sio nai­ki­nant aūlus, iš ku­rių vi­si vy­rai bu­vo iš­ėję į ka­rą. Nai­ki­no vi­sus iš ei­lės ne­pai­sy­da­mi ly­ties ir am­žiaus, ne­gai­lė­da­mi net kū­di­kių. To­kiems gė­din­giems ru­sų ka­riuo­me­nės jun­gi­niams va­do­va­vo net ga­na gar­sūs žmo­nės. Pa­vyz­džiui, už pa­na­šų „he­roiz­mą“ aukš­tą „Auk­si­nio kar­do“ ap­do­va­no­ji­mą ga­vo ru­sų po­etas Mi­chai­las Ler­mon­to­vas. Ru­sų po­etas A. Po­le­ža­je­vas taip pat va­do­va­vo to­kiam bū­riui. Iki so­vie­ti­nės val­džios griu­vi­mo vie­na­me iš Groz­no skve­rų net sto­vė­jo pa­min­klas jam. Šio­je gė­din­go­je veik­lo­je itin pa­si­žy­mė­jo ka­zo­kų pul­ki­nin­kas Čer­no­vas, ku­ris nu­pjau­da­vo sa­vo nu­žu­dy­toms au­koms ran­kas, ko­jas ir gal­vas ir skal­puo­da­vo, kaip da­ry­da­vo Ame­ri­kos in­dė­nai. Ta­čiau pa­čiais žiau­riau­siais pa­si­ty­čio­ji­mais ir ge­no­ci­du če­čė­nai kal­ti­na ca­ro vie­ti­nin­ką Kau­ka­ze bei ru­sų ar­mi­jos va­dą ge­ne­ro­lą Alek­se­jų Jer­mo­lo­vą. Kai Ka­lu­go­je iš­trem­tas Ima­mas Ša­mi­lis jam sa­kė „Dėl ta­vo ne­pa­tei­si­na­mo žiau­ru­mo šis ka­ras tru­ko taip il­gai“, Jer­mo­lo­vas ėmė rėk­ti: „Aš vis­ką da­riau tei­sin­gai!“ Groz­no cen­tre jam ir­gi bu­vo pa­sta­ty­tas bius­tas, ku­ris iš­sto­vė­jo be­veik iki so­vie­ti­nės val­džios pa­bai­gos. Nuo 1859 iki 1864 me­tų Kry­me vy­ko ka­ras – „Kry­mo kam­pa­ni­ja“. Ru­si­jos is­to­ri­kai va­di­na ją „tri­gu­ba ag­re­si­ja“ – An­gli­jos, Pran­cū­zi­jos ir Tur­ki­jos. Iš tik­rų­jų ka­ro veiks­mus vyk­dė tik Pran­cū­zų eks­pe­di­ci­nis kor­pu­sas. Ru­sai vi­suo­met va­di­no sa­ve „Pran­cū­zi­jos ir Na­po­le­o­no nu­ga­lė­to­jais“. Tai ne­ati­ti­ko tik­ro­vės: Na­po­le­o­nas pra­lai­mė­jo vi­sos Eu­ro­pos ka­ro pa­jė­goms dėl sa­vo ben­dra­žy­gių iš­da­vys­tės. O da­bar Ru­si­ja gė­din­gai pra­lai­mė­jo Kry­mo ka­rą, nors Pran­cū­zų eks­pe­di­ci­nis kor­pu­sas bu­vo la­bai to­li nuo sa­vo ša­lies. XVIII am­žiaus šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je su­ju­do čer­ke­sų gen­tys, ma­ty­da­mos, kad Ru­si­jos Im­pe­ri­ja ne­ap­ri­bos sa­vo eks­pan­si­nio ape­ti­to. Tuo­met Ru­si­jos im­pe­ra­to­rius Ni­ko­la­jus I pa­ža­dė­jo Kau­ka­zo sos­tą ka­bar­di­nų ku­ni­gaikš­čiui Sa­far Bė­jui ir ku­ni­gaikš­čiai ėmė ak­ty­viai truk­dy­ti čer­ke­sams-ady­gams sto­ti prieš ru­sų eks­pan­si­ją. Ne­no­rė­da­mi va­do­vau­ti ady­gų pa­si­prie­ši­ni­mui, ku­ni­gaikš­čiai pa­siun­tė „Gar­bės se­niū­nų“ de­pu­ta­ci­ją ( 5 ) pas Di­dį­jį Ima­mą Ša­mi­lį ben Din­gou. De­pu­ta­tai krei­pė­si į jį pra­šy­da­mi pa­skir­ti pa­ty­ru­sį va­dą, ku­ris ves­tų juos į mū­šį su žiau­riais ir ne­gai­les­tin­gais prie­šais. Vie­nas iš Ša­mi­lio nai­bų ( 6 ) bu­vo če­čė­nas Mu­ha­me­das Emi­nas, pui­kus stra­te­gas, ku­rio Ša­mi­lis ne­mė­go. „Im­ki­te šį žmo­gų, – ta­rė Ša­mi­lis, – jis ne­at­leis sve­ti­mų klai­dų, bet ir sa­vų ne­slėps. Ver­tin­ges­nio ka­rio ir va­do ne­ra­si­te vi­sa­me Kau­ka­ze“. Nors Šiau­rės Kau­ka­zo ka­ro veiks­mų te­at­re ru­sų ar­mi­ja tuo me­tu bu­vo daug kar­tų di­des­nė nei ady­gų, grei­tai pas­ta­rie­ji žai­biš­ko­mis ata­ko­mis at­bloš­kė di­džiu­les gro­bi­kų pa­jė­gas. Ru­si­jos ka­riau­na pra­dė­jo pa­niš­kai trauk­tis. Gre­ta ady­gų su pa­ver­gė­jais ko­vo­jo drą­sūs tiur­ka­kal­biai ka­ra­čia­jai ir bal­ka­rai, pa­si­žy­mė­ję nuo­sek­lu­mu bei ne­pa­pras­ta iš­tver­me. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad XIX am­žiaus šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je kau­ka­zie­čių šau­na­mie­ji gin­klai – šau­tu­vai, re­vol­ve­riai, pa­būk­lai – bu­vo mo­der­nes­ni nei ru­sų. Šau­tu­vai bu­vo graiž­tvi­niai, di­des­nio grei­čio ir 600 žings­nių nai­ki­na­mo­jo pa­jė­gu­mo. Ru­sų šau­tu­vai bu­vo ly­gia­vamz­džiai, ku­rių nai­ki­na­ma­sis pa­jė­gu­mas per­pus trum­pes­nis. Kau­ka­zie­čiams tu­rint to­kį pra­na­šu­mą, grei­tai ru­sams iš­ki­lo klau­si­mas dėl to­les­nės veiks­mų kryp­ties vi­sa­me Kau­ka­ze, ta­čiau tuo me­tu at­si­ti­ko ne­nu­ma­ty­tas įvy­kis: kil­min­gų ady­gų ku­ni­gaikš­čių gru­pė, Ru­si­jos ša­li­nin­ko Sa­far Bė­jaus va­do­vau­ja­ma, klas­tin­gai smo­gė Mu­ha­me­do Emi­no ka­riuo­me­nei į nu­ga­rą. Ti­kė­da­ma­sis Ru­si­jos per­ga­lės at­ve­ju ža­dė­tos ca­ro ka­rū­nos, Sa­far Bė­jus su ša­li­nin­kais bi­jo­jo, kad ca­ru ne­tap­tų če­čė­nas Mu­ha­me­das Emi­nas. Ka­ras Šiau­rės Va­ka­rų Kau­ka­ze tru­ko il­gai, nuo 1859 iki 1864 me­tų be per­trau­kos. Per tuos sun­kius pen­ke­rius me­tus, iš­duo­da­mi iš už­nu­ga­rio nuo­lat puo­lan­čių sa­vo ku­ni­gaikš­čių, ady­gai pa­laips­niui ėmė ne­tek­ti ka­ri­nio pra­na­šu­mo prieš ru­sus. Pa­ga­liau pas­ta­rie­ji ap­si­gin­kla­vo nau­jes­niais grauž­tvi­niais šau­tu­vais „ber­dan­ko­mis“ su už­tai­so­mais šo­vi­niais, to­dėl ka­ri­nė per­sva­ra per­ėjo į Ru­si­jos pu­sę. Kau­ka­zo ka­ro va­ka­ri­niam fron­tui va­do­va­vęs ge­ne­ro­las Jev­do­ki­mo­vas ne­to­li Ana­pos įva­rė į Juo­dą­ją jū­rą 500 000 ady­gų-čer­ke­sų. Čia kal­nai vi­sai ar­ti jū­ros, kran­tai skar­din­gi ir sta­tūs, to­dėl vi­si jie, dau­giau­sia mo­te­rys, vai­kai ir se­niai, nu­sken­do, nes ru­sai ne­lei­do nie­kam iš­lip­ti į kran­tą. Esant to­kiai pa­dė­čiai, Mu­ha­me­do Emi­no va­do­vau­ja­ma ady­gų-čer­ke­sų ka­ro ta­ry­ba pri­ėmė spren­di­mą pa­si­duo­ti. Jie ti­kė­jo­si bent iš­gel­bė­ti tau­tą, jei rei­kės, gy­ven­ti Ak Pa­di­ša­cho ( 7 ) val­do­mi, ta­čiau mu­sul­mo­nų gy­ven­to­jų Šiau­rės Kau­ka­ze ru­sams ne­rei­kė­jo, jiems rei­kė­jo Kau­ka­zo be kau­ka­zie­čių. Po to, kai 2000 ady­gų-čer­ke­sų rai­te­lių at­vy­ko į ru­sų ka­riuo­me­nės dis­lo­ka­vi­mo vie­tą ir su­dė­jo gin­klus prie nu­ga­lė­to­jų ko­jų, Ru­si­ja ne­si­lio­vė nai­kin­ti gy­ven­to­jų. Ma­ty­da­mas to­kią im­pe­ra­to­riaus ge­ne­ro­lų klas­tą, Mu­ha­me­das Emi­nas nu­ta­rė tęs­ti gin­kluo­tą ko­vą prieš žiau­rų ir ne­gai­les­tin­gą prie­šą. Ga­lų ga­le jis su ne­dau­ge­liu iš­ti­ki­mų ben­dra­žy­gių bu­vo už­da­ry­tas ak­la­me tar­pek­ly­je. Jie at­si­dū­rė prie įė­ji­mo į gi­lias, pra­keik­tos vie­tos var­dą tu­rė­ju­sias kal­nų olas, ku­rio­se bu­vo sau­go­mi sprog­me­nys ir gin­klai. Trauk­da­mie­si į vi­dų, Mo­ha­me­do Emi­no lie­pi­mu čer­ke­sai pa­lik­da­vo ke­ly­je ver­tin­gus gin­klus, auk­su ir si­dab­ru, bran­gak­me­ni­mis iš­puoš­tą šar­vuo­tę ir in­dus, vi­sur iš­mė­tė auk­so bei si­dab­ro mo­ne­tų ir net lui­tų. Iš pas­kos į vi­dų įė­ję per­se­kio­to­jai pa­sklei­dė gan­dą apie olo­se esan­čius ne­su­skai­to­mus lo­bius. Go­du­lio apa­kin­ti ka­riai ne­te­ko va­dų kon­tro­lės ir kaip iš­pro­tė­ję puo­lė į įvai­rias be­ga­li­nių olų pu­ses. Ke­lioms de­šim­tims tūks­tan­čių ka­rių iš­ny­kus olo­se, įvy­ko siau­bin­go ga­lin­gu­mo spro­gi­mas – kal­nas virš olų pa­ki­lo ir nu­sė­do, vi­siems lai­kams pa­lai­do­jęs ne­lai­min­gos tė­vy­nės gy­nė­jus kar­tu su ne­su­skai­to­mu skai­čiu­mi žiau­rių ir gob­šių prie­šų! Taip bai­gė­si ka­ras, ku­ris at­ro­dė be­ga­li­nis. Bet ar iš tik­rų­jų bai­gė­si? Ne, jis ne­si­bai­gia. Če­čė­nų ir in­gu­šų su­ki­li­mai vy­ko vie­nas pas­kui ki­tą. Ru­si­jos ka­riuo­me­nė tę­sė nu­ga­lė­tų ady­gų-čer­ke­sų tau­tų nai­ki­ni­mą taip žiau­riai ir ne­gai­les­tin­gai, kad da­lis jų vi­siš­kai iš­ny­ko. Ne­bė­ra uby­chų, o šap­su­gai tik kur ne kur re­tai pa­si­tai­ko Kau­ka­ze ir trem­ty­je. Už­ka­riau­to­jų spau­džia­mi, ady­gai-čer­ke­sai trau­kė­si į pie­tus gel­bė­da­mi sa­vo gy­vy­bes, vai­kus, žmo­nas, gi­mi­nes, nu­klo­da­mi il­gą var­gin­gą ke­lią į Ar­ti­muo­sius Ry­tus mi­ru­sių­jų kū­nais. Nu­kau­tų ir žu­vu­sių nuo ba­do, šal­čio ir skur­do bu­vo tiek daug, kad jie ta­po plėš­rių žvė­rių ir paukš­čių gro­biu. Bėg­liai ėjo pės­ti ir su ve­ži­mais per krikš­čio­nių ša­lis – Gru­zi­ją ir Ar­mė­ni­ją – į to­li­mus eg­zo­ti­nius kraš­tus – Tur­ki­ją, Si­ri­ją, Jor­da­ni­ją bei ki­tas Ar­ti­mų­jų Ry­tų že­mes, Os­ma­nų ka­li­fa­to val­das – ap­dris­kę, ba­si, pa­pil­kė­ju­siais nuo sun­kaus ke­lio, ba­do ir var­gų vei­dais, iki pa­že­mi­ni­mo gel­mių nu­puo­lę iš­di­džių ir dos­nių ady­gų-čer­ke­sų li­ku­čiai, ka­dai­se gar­sė­ję sa­vo ne­pa­pras­tu sve­tin­gu­mu, man­da­gu­mu ir sa­vi­ta kul­tū­ra. Bėg­liams įkan­din ėjo Ru­si­jos ka­riuo­me­nė, ne­leis­da­ma su­sto­ti. Ke­ly­je į Tur­ki­ją ir Ar­ti­mų­jų Ry­tų ša­lis, kur jų nie­kas ne­lau­kė, taip pat ten at­vy­kus, mi­rė dar per mi­li­jo­ną ady­gų-čer­ke­sų. Gre­siant fi­zi­niam iš­nai­ki­ni­mui, į Ar­ti­muo­sius Ry­tus pa­si­trau­kė ir daug ki­tų Šiau­rės Kau­ka­zo tau­tų at­sto­vų – ka­ra­čia­jai, bal­ka­rai, če­čė­nai, in­gu­šai, ne­ma­žai Da­ges­ta­no gy­ven­to­jų ir kt. Iš­li­ko liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mas, kaip vie­na­me iš Tur­ki­jos pa­sie­nio mies­te­lių cen­tri­nė­je aikš­tė­je mi­rė jau­na pa­bė­gė­lių mo­te­ris. Jos krū­tis bu­vo ne­už­deng­ta, iš spe­nio iš­rie­dė­ję pie­no la­šai bu­vo pa­vir­tę le­do per­liu­kais. Kū­di­kis rė­kė jai ant krū­ti­nės. Kas jis bu­vo? Čer­ke­sas? Ka­ra­čia­jas? Če­čė­nas? In­gu­šas? Koks skir­tu­mas... To­kių žiau­ru­mų ir prieš vai­kus, ir prieš mo­te­ris, ir prieš vi­są tau­tą bu­vo dau­gy­bė. Šie žmo­nės ta­po Ru­si­jos im­pe­ria­liz­mo au­ko­mis. Is­to­ri­niu po­žiū­riu tai įvy­ko vi­sai ne­se­niai – vi­so la­bo tik prieš maž­daug 150 me­tų! P. S. Kai 1999 me­tais Ru­si­jos da­li­niai „Key For“ kaip taik­da­riai įsi­ver­žė į Ko­so­vo Po­le, be vie­tos tau­tų, ra­do ten ir ady­gų, ru­sų ka­riuo­me­nės prie­var­ta iš­va­ry­tų iš Šiau­rės Kau­ka­zo XIX am­žiaus ant­ro­jo­je pu­sė­je. Ka­dai­se Bal­ka­nuo­se vieš­pa­ta­vu­si tur­kų val­džia bu­vo juos ap­gy­ven­di­nu­si pa­ri­biuo­se tarp krikš­čio­nių ir mu­sul­mo­nų. Da­bar, per ru­sų da­li­nių va­dą Ju­nus-Be­ką Jev­ku­ro­vą (da­bar­ti­nį In­gu­ši­jos pre­zi­den­tą), ady­gai įtei­kė ko­lek­ty­vi­nį pra­šy­mą Ru­si­jos vy­riau­sy­bei leis­ti jiems grįž­ti į Ady­gų au­to­no­mi­nę res­pub­li­ką (sos­ti­nė Mai­ko­pas). Tai yra an­kla­vas Kras­no­da­ro kraš­te, iš ku­rio jų pro­tė­viai ir bu­vo iš­va­ry­ti. 10000 ady­gų to­kį lei­di­mą ga­vo. Ne­ti­kė­tai to­kių pat ady­gų-čer­ke­sų, no­rin­čių per­si­kel­ti į sa­vo is­to­ri­nę tė­vy­nę, ra­do­si la­bai daug, ne vien Bal­ka­nuo­se, bet ir vi­suo­se Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se, ta­čiau nie­kas iš jų jo­kio da­bar­ti­nės Ru­si­jos lei­di­mo ne­be­ga­vo. Ne­se­niai pa­skli­do ži­nia, kad ady­gų-čer­ke­sų ben­druo­me­nė Tur­ki­jo­je ir Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se, ku­ri ne­pa­tvir­tin­to­mis ži­nio­mis sie­kia 20 mi­li­jo­nų žmo­nių, ren­gia iš­sa­mų do­ku­men­tą Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mui, kal­tin­da­ma Ru­si­ją ge­no­ci­du iš­va­rant ady­gus-čer­ke­sus iš is­to­ri­nės tė­vy­nės XIX am­žiaus ant­ro­jo­je pu­sė­je. ******* 1 Kny­go­je „Čin­gis-Cha­nas“ ra­šy­to­jas Ja­nas če­čė­nus ir in­gu­šus va­di­na ala­nais. Kru­vi­na­me dvie­jų pa­rų mū­šy­je jie su­triuš­ki­no tri­jų tūks­tan­čių mon­go­lų žval­gy­bi­nį bū­rį, ku­riam va­do­va­vo gar­sūs kar­ve­džiai Su­bu­da­jus Bo­ga­tū­ras bei Dže­bė No­jo­nas. Tam, kad nu­ga­lė­to­jai juos pra­lei­stų per sa­vo že­mę, mon­go­lai tu­rė­jo jiems ati­duo­ti vi­są di­džiu­lį savo gro­bį: ne­su­skai­to­mas kai­me­nes gal­vi­jų, ver­gus, auk­są. Tai bu­vo pir­ma­sis to­kių di­de­lių mon­go­lų pa­jė­gų pra­lai­mė­ji­mas per vi­sus jų už­ka­ria­vi­mo žy­gius. Mon­go­lai ir vė­liau vis tiek ne­su­ge­bė­jo pa­verg­ti če­čė­nų, jiems bu­vo pa­vy­kę už­grob­ti tik prieš­kal­ni­nę Če­čė­ni­jos da­lį. 2 Šis pro­ce­sas vy­ko lė­tai, nes ne­gausius ady­gus krikš­čio­nis ėmė nai­kin­ti sa­vie­ji ady­gai, ma­ty­da­mi juo­se po­ten­cia­lius prie­šus ir iš­da­vi­kus. 3 Vos įžen­gu­si į sos­tą Ka­ta­ri­na II, mei­lu­žiams pa­de­dant, or­ga­ni­za­vo sa­vo nu­vers­to vy­ro Pet­ro III nu­žu­dy­mą. Ru­si­jos is­to­ri­kai ban­dė pa­tei­sin­ti šį nu­si­kal­ti­mą tuo, ne­va, ne­bū­da­mas ru­sas, Pet­ras III ne­ken­tė Ru­si­jos ir jos tau­tos, bet pa­ti Ka­ta­ri­na II ne­bu­vo ru­sė, kaip ir dau­ge­lis iš Ru­si­jos mo­nar­chų nuo pat Ki­je­vo Ru­sios lai­kų. Va­din­da­mi ru­sus smer­dais, nė vie­nas iš jų ne­pa­ro­dė di­de­lės mei­lės tau­tai. Ka­ta­ri­nos II val­dy­mas pa­si­žy­mė­jo pa­si­bjau­rė­ti­nai at­vi­ru pa­leis­tu­va­vi­mu jos dva­re. Ji pa­ti da­li­jo fa­vo­ri­tams aukš­tus ran­gus bei iž­do pi­ni­gus, kai­mus kar­tu su bau­džiau­nin­kais ir ki­tas gė­ry­bes pri­klau­so­mai nuo ei­li­nio pro­te­žė sek­su­a­li­nių ge­bė­ji­mų. 4 Gru­zi­nų ra­šy­to­jas Alek­san­dras Kaz­be­gis ap­ra­šo ru­sų ka­ro įvy­kį dar­gi­nų žy­gio (vad. „cuk­raus eks­pe­di­ci­jos“) me­tu, kai če­čė­nai ap­su­po ir už­da­rė ru­sus be­van­de­nia­me tar­pek­ly­je. Nuo vi­siš­ko su­nai­ki­ni­mo juos iš­gel­bė­jo ne­se­niai į pra­vos­la­vi­ją per­ėjęs čer­ke­sų ku­ni­gaikš­tis pul­ki­nin­kas An­ta­žu­ko, ku­ris, ri­zi­kuo­da­mas gy­vy­be, su­ge­bė­jo iš­trūk­ti iš ap­su­pi­mo ir pra­neš­ti ru­sų įgu­lai Groz­ne apie pa­vo­jin­gą ka­riuo­me­nės pa­dė­tį. 5 Kau­ka­ze se­ny­vo am­žiaus žmo­nės ir ap­skri­tai se­nat­vė yra ger­bia­mi, to­dėl svar­bes­nės de­ry­bos ve­da­mos ar­ba se­niū­nų, ar­ba per se­niū­nus. 6 Nai­bai – ka­ro gu­ber­na­to­riai, Ima­mo Ša­mi­lio Vals­ty­bės ta­ry­bos te­ri­to­ri­nių ap­skri­čių va­do­vai. 7 Ru­si­jos im­pe­ra­to­rius.