Kreipimasis vardan Lietuvos – vienijimuisi, bet ne skaldymui ir kiršinimui

Būdami viešais asmenimis, mes, signatarai – XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai, bet ne kažkokio neegzistavusio Atkuriamojo Seimo nariai, praėję ne tik ilgą ir sudėtingą valstybės atkūrimo ir įtvirtinimo kelią 1988 – 1992 metais, neturime teisės meluoti.

Šešių signatarų [Kreipimasis](https://ekspertai.eu/valdziaaukojanti-lietuvabijo-tiesos/) vardan Lietuvos sukėlė ne tik šurmulį, bet ir sunkiai slopinamą pykčio protrūkį. Nenuostabu. Kovo 11-osios proga ir mus, signatarus, klausė, ar tokios nepriklausomos Lietuvos tikėjomės? Bepigu praėjus 25-eriems metams, tūlam kolegai Aleksandrui Abišalai postringauti, kad būtent tokios ir ne kitokios. Sąžiningas ir nuoširdus rinkėjas, 1990 m. vasario 24-osios rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, netrukus paskelbusią Kovo 11-osios Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo Aktą, balsavęs už Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programą, ir mes – tos Aukščiausiosios Tarybos deputatai – siekėme tikrai nuoširdaus ir bendro darbo, bet ne laukinio kapitalizmo (anot kito kolegos signataro Mečio Laurinkaus). Ir ne išdavystės. Visų pirma, Vytauto Landsbergio moralinės išdavystės. F inansiniai praradimai, lyginant su moraliniu nuopuoliu ir nusivylimu mūsų išrinktais valdančiaisiais, turėjusiais neįkainojamą ir milžinišką Tautos pasitikėjimą, pinigais nepamatuojami. Todėl ir ritamės sparčiai į nuokalnę – pradėję nuo Williams, nusivažiavę iki „Independence“, Žemės referendumo istorijos, Konstitucinio Teismo ir valstybės išvalstybinimo... Bailių valdžia ištraukė baisiausiąją kortą – karo kortą... Ar visi to siekėme? Laikas ir išbandymas valdžia surikiavo mus visus į istorijos lentynėles. Todėl 2014-ieji metai tapo didžiasiais Lietuvos piliečių apgavystės metais. Referendumo istorija ir suvereniteto atidavimas viršvalstybinėms institucijoms (formaliai – negrįžtamai) kalba patys. Tik būtina skleisti žmonėms šią valdžios slepiamą žinią. Tie, kas bijo šios Tiesos, tie nėra sąžiningi, visų pirma, patys sau. Būdami viešais asmenimis, mes, signatarai – XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai, bet ne kažkokio neegzistavusio Atkuriamojo Seimo nariai, praėję ne tik ilgą ir sudėtingą valstybės atkūrimo ir įtvirtinimo kelią 1988 – 1992 metais, neturime teisės meluoti. Dalis mūsų susvyravo, išsigando vėl tariamos labai nepatogios Tiesos žodžio. Kaip gi – sunku net patikėti, kad be išorinių atributų valstybės suvereniteto beliko tik valstybės simboliai ir vargana kariuomenė. Lietuvos bankas jau ne Lietuvos. Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė tyli ir tęsia savo veiklą – Lietuvos išvalstybinimą. Prezidentė ir besąlygiškai jai paklūstantis Seimas tai pratęsė jau kovo 12-ąją. Šiandien kiekvieno mūsų apsisprendimas pasirinkti kelią – susitaikyti su tuo ar priminti valdžiai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija ir šios Žemės suverenas Tauta yra aukščiau už juos, yra išskirtinai svarbūs. Todėl pasveikinkime kolegą – Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatą [Klemą Intą](http://lt.wikipedia.org/wiki/Klemas_Inta), prisijungusį prie pasirašiusiųjų Kreipimąsi vardan Lietuvos! Pasveikinkime ir Klemą Intą, ir mus visus – pasirašykime peticiją [peticijos.com](http://www.peticijos.com/) ir burkimės!