Mendel kalba Bundestage apie karą ir Ukrainos ateitį

Buvusi Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio atstovė spaudai Julija Mendel 2026 m. lapkričio 4 d. Berlyne, Bundestage, pristatė savo požiūrį į karą, taikaus sureguliavimo perspektyvas ir Ukrainos ateitį.

J. Mendel – Ukrainos žurnalistė, 2019–2021 m. dirbusi prezidento V. Zelenskio atstove spaudai. Kol vieni apie karą kalba milijardų, ginklų ir teritorijų kalba, kiti mėgina į diskusijos centrą sugrąžinti žmogaus gyvybę. Jos kalboje keliami klausimai, kodėl raginimai imtis diplomatijos sukelia tiek ginčų, kodėl valdžios kritika suvokiama kaip išdavystė ir kur yra riba tarp valstybės gynimo ir jos piliečių gynimo. 2026 m. lapkričio 3 d. Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) ir Generalinio prokuroro biuras jai už akių pareiškė įtarimus dėl valstybės išdavystės karo padėties sąlygomis ir Rusijos ginkluotos agresijos pateisinimo. Įtarimai grindžiami jos viešais pasisakymais ir įrašais socialiniuose tinkluose. J. Mendel bendradarbiavimą su Rusija neigia, o bylą sieja su savo kritika Ukrainos valdžiai. [embed:b41bd4337740] [embed:c0f5c43564b9] Julijos Mendel kalba Bundestage […] Gerbiami Bundestago nariai, gerbiami svečiai ir kolegos. Tai, kad įėjau pro šias duris ir dabar sėdžiu čia, prie šios tribūnos, šį tą pasako apie čia susirinkusius žmones. Prieš pusantro mėnesio Europos Parlamente Strasbūre bandžiau kalbėti apie taiką savo tėvynėje Ukrainoje, tačiau manęs neįleido. Apsaugos darbuotojai atėmė mano leidimą įeiti. Man nebuvo leista ten kalbėti apie taikos būtinybę. Mano buvęs vadovas, ponas Zelenskis, mėgino uždrausti tą kalbą, dešimčiai metų įvesdamas man sankcijas. Vakar jis lankėsi Bundestage. Galbūt sužinojo apie mano šiandienos kalbą, nes jo teisėsauga iškart paskelbė, kad esu įtariama valstybės išdavyste. Įtarimas grindžiamas mano interviu Vakarų žiniasklaidai ir įrašais socialiniuose tinkluose, atskleidžiančiais korupciją artimiausioje Zelenskio aplinkoje, politinį persekiojimą ir žodžio laisvės slopinimą. Tiesą sakant, šiuo įtarimu Zelenskis įrodo, kad esu teisi. Todėl pradėsiu padėka už paprastą dalyką – teisę laisvai kalbėti. Jeigu Vokietijos Bundestagas vis dar gali būti vieta, kurioje išgirstamas vyraujančiai nuomonei prieštaraujantis argumentas, jis gali tapti ir vieta didesniam tikslui – taikos siekiui. Rusijos ir Ukrainos karas žmones skirsto jau ne tik į prorusišką ir proukrainietišką stovyklas. Jis skaldo ir pačią proukrainietišką stovyklą. Vis daugiau žmonių, norinčių, kad Ukraina išliktų, skirtingai vertina pergalės ir taikos klausimus. Ta pati sugriauta pastotė, tos pačios laidotuvės, ta pati biudžeto eilutė paskatina priešingas išvadas. Pats šis susiskaldymas dabar yra politinis faktas. Viena stovykla siekia galūnių netekusius Ukrainos vaikus ir suaugusiuosius pristatyti kaip nepalaužiamus. Kita sako, kad pats rankų ir kojų netekimo faktas atskleidžia kiekvieno žmogaus pažeidžiamumą, ir primygtinai reikalauja baigti karą, kad tokios tragedijos nesitęstų. Šis susiskaldymas proukrainietiškoje stovykloje apima ir priverstinį šaukimą į kariuomenę – vieną bjauriausių šio karo reiškinių. Menkas pajamas turintiems ukrainiečiams, būtent tiems žmonėms, kuriuos medžioja šaukimo pareigūnai, orumas dažnai reiškia tokio šaukimo išvengimą. Kaip tik šią savaitę Kijevo srityje ukrainiečiai gelbėjo kelias dešimtis vyrų, kurie buvo kankinami gyvenamojo namo rūsyje. Į vietą atvyko Zelenskio administracijos vadovas ir pasakė, kad visoje Ukrainoje yra daugybė panašių kankinimo kamerų. Tačiau karo šalininkai nuo priverstinės mobilizacijos bėgančius vyrus vadina bailiais. Keith Kellogg dukra Meaghan Mobbs apie ukrainietį, kuris nuskendo upėje bėgdamas nuo šaukimo pareigūnų, parašė: „Jis mirė kaip bailys. Galėjo mirti kaip didvyris.“ Kai girdžiu raginimus militarizuotis Vokietijoje ir visoje Europoje, žinau, kad ir čia atsiras tokių kaip Mobbs. Ir kiekvienas turės apsispręsti, kurią šio požiūrių susiskaldymo pusę pasirinkti. Žmonės skirtingai vertina ir nuolatinės eskalacijos strategiją. Zelenskis šį kelią pristato kaip vienintelį įmanomą būdą apsaugoti ukrainiečius, tačiau dėl jo vis daugiau žmonių žūsta ir kenčia, o vis daugiau žmonių pačią strategiją laiko nepriimtina ir savižudiška. Politikai ir žiniasklaida vartoja žodį „pergalė“, tarsi jis vis dar turėtų pastovią reikšmę. Taip nėra. Ukrainoje kilo politinis ginčas dėl to, kokį pergalės pasakojimą žmonės dar pasirengę priimti. Tad pakalbėkime apie tokį pasakojimą. Apie tai, kaip Ukraina galėtų tapti naujos Europos saugumo sistemos dalimi – Šveicarija Rytuose, kur ekonominiai Vakarų ir Rytų ryšiai bei jų kuriama bendra gerovė būtų geriausia įmanoma saugumo garantija. Argi tai nebūtų tikra pergalė tiesiogine šio žodžio prasme? Tvarkos ir gerovės pergalė prieš dabartinį alinamojo karo chaosą ir griovimą. Alinamasis karas buvo palankus Rusijai dėl istorinių priežasčių, kurios neišnyksta vien todėl, kad mums nepatinka. Jos kariuomenė gali pralaimėti mūšius. Tačiau Rusijos visuomenės gebėjimas ištverti išsekimą ne kartą suteikė pranašumą Rusijos valdžiai, įskaitant dabartinę. Ukrainos žvalgybos duomenimis, šiuo metu Rusija yra sukaupusi iki 700 balistinių raketų, tūkstančius sparnuotųjų raketų ir daugiau kaip 6 200 „Geran“ dronų. Gamyba planus viršija 110–120 procentų. Rusija gali eikvoti žmonių gyvybes ir materialinius išteklius tol, kol mano, kad politinis tikslas vertas tokių sąnaudų. Ir ji tebėra pasirengusi tai daryti. Ukraina neturi tokių rezervų. Apsimesti, kad yra kitaip, reiškia ne solidarumą, o būdą eikvoti kitų žmonių likusius gyvenimo metus. Ukraina pasiekė tašką, kai vienintelė pergalė, kuria verta tikėti, reikalauja priimti blogą taiką, užuot tęsus ar eskalavus siaubingą karą. Bloga taika bent jau palieka galimybę Ukrainai išlikti nepriklausoma šalimi, turinčia valdžią, valiutą ir kitą kartą, kuri neužaugtų visa tremtyje ar vilkėdama uniformą. Dabartinė kryptis – atvira korupcija, viešųjų finansų krizė, stiprėjantys Rusijos smūgiai, išsekę ir demoralizuoti gyventojai – veda prie to, kad bus pralaimėtas ne tik karas, bet ir prarasta nepriklausomybė bei ateitis, kurias šis karas turėjo apginti. O tada yra žmonės – pati svarbiausia kategorija. Kas mėnesį Ukrainos žuvusių ir sužeistų karių skaičius siekia 27 tūkstančius. Pridėkite Jungtinių Tautų duomenis apie maždaug 3 tūkstančius civilių, kas mėnesį žūstančių ar sužeidžiamų per Rusijos smūgius. Gauname skaičių, kuris turėtų kabėti ant kiekvienos ministerijos, vis dar kalbančios apie dar vieną pagalbos paketą, sienos: 30 tūkstančių žuvusių ir sužeistų ukrainiečių kas mėnesį. 360 tūkstančių per metus. Tai tik žuvusieji ir sužeistieji per kovas ir bombardavimus. Čia neskaičiuojami dingusieji, visam laikui neįgalūs tapę žmonės, kurie niekada nepatenka į statistiką, išvykstantieji ir nebegrįžtantieji. Vien pernai dėl mirčių ir emigracijos netekome 800 tūkstančių žmonių. Šiemet šis skaičius greičiausiai bus didesnis. Šalis gali prarasti žemę ir vis tiek likti šalimi. Ji negali tokiu tempu netekti žmonių ir likti ta pačia šalimi vien dėl to, kad ją apibūdinsime drąsesniu epitetu. Tuo pat metu Ukrainoje ir pagrindinėje žiniasklaidoje kiekvienas raginimas siekti taikos vadinamas pasidavimu. Šiek tiek pakalbėkime ir apie šį žodį. Pasidavimas reiškia kapituliuoti prieš priešininko reikalavimus. Derybos reiškia mėginimą diplomatiniu keliu pasiekti susitarimą, galbūt abiem pusėms darant kompromisus. Tolesnės kovos negarantuoja geresnių derybinių pozicijų. Jos taip pat gali reikšti daugiau mirčių, griovimo, priverstinio persikėlimo ir blogėjančias taikos perspektyvas. Tie, kurie skatina ukrainiečius toliau kovoti, turi rimtą atsakomybę įvertinti šias rizikas. Jeigu tęsiamos kovos galiausiai paliks Ukrainai blogesnį susitarimą, nei ji būtų galėjusi pasiekti anksčiau, papildomos kančios nesuteiks šaliai atitinkamos naudos derybose. Pagrįstų pasiūlymų dėl derybomis pasiekiamo susitarimo vaizdavimas kaip raginimų pasiduoti slopina rimtą viešą diskusiją, kurios Ukrainai skubiai reikia. Taip stigmatizuojami ukrainiečiai, kuriems svarbiausia išvengti tolesnių žmonių žūčių, ir sukuriamas klaidingas įspūdis, kad vienintelės alternatyvos yra tęsti karą arba besąlygiškai kapituliuoti. Ar kas nors čia abejoja, kad Rusija pradėjo karą? Aš neabejoju. Rusija pradėjo plataus masto invaziją. Rusijos pajėgos vykdo bombardavimus. Tačiau to kartojimas galiausiai nieko nekeičia. Vien garsus pasmerkimas mano žmonių neapsaugo. Mūsų prezidentas tiesiog fiksuoja tai, kas blogai, ir žada, kad atsakas kitai pusei bus dar blogesnis. Jis dažnai varžosi su tinklaraštininkais, nors žmonės iš jo nori sprendimų ir apsaugos. Šimtai milijardų jūsų mokesčių mokėtojų pinigų kirto sieną. Elementari apsauga – ne. 93 procentai slėptuvių Ukrainoje netinka apsaugai. Šis skaičius turėtų sugėdinti kiekvieną vadovą, kuris civilių apsaugą laikė viešųjų ryšių priemone, o ne pagrindine savo pareiga. Užduotis neturėtų būti išgyventi dar vieną žiemą, aklai laikantis tos pačios strategijos. […] Kijevo gyventoja Vika […] per stebuklą išgyveno masinį Rusijos raketų smūgį Kijevui 2025 metų liepos 31 dieną. Sprogimas 23 metų moterį kartu su lova išsviedė pro devinto aukšto langą. Ji nukrito ant pastato griuvėsių. Jai lūžo koja, ji patyrė smegenų sukrėtimą ir kitų sužalojimų. Ir ji išgyveno. Tą dieną Rusijos raketa tame pastate nužudė 28 žmones. Tarp jų – jos tėvus. Maždaug po metų ji paskelbė įrašą, sukėlusį ilgą ginčą Ukrainos visuomenėje. Ji parašė: „Atleidžiu rusams už tai, ką jie padarė. Savo širdyje nepuoselėju neapykantos. Kodėl? Nes savo širdyje puoselėju meilę.“ Kai žmogus vietoj pykčio pasirenka atleidimą, jis padaro tai, kas politikai yra nepatogu. „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.“ Tai žmogiškasis lygmuo. Politinis pasiūlymas turi būti kuriamas juo remiantis. Ukrainoje vis daugiau balsų ragina kurti naują Ukrainos viziją: neutralią, konservatyvią, ekonomiškai tvarią ir viduje stabilią šalį, kuri prisidėtų prie platesnio Europos regiono stabilumo. Šalį, kuri slopintų Vakarų ir Rusijos konfliktą, užuot jį kurstydama. Paribį, kuriame abi pusės galėtų palaikyti santykius, nepaversdamos Ukrainos teritorijos nuolatine susidūrimų vieta. Veikiantys pavyzdžiai – pokario Austrija ir Suomija. Neutralumo modeliai leido abiem šalims padėti išsaugoti taiką Europoje per Šaltąjį karą, atlikti tiltų vaidmenį ir kartu tapti sėkmingomis demokratijomis bei rinkos ekonomikomis. Pirmiausia – karinis neutralumas, kuris dabartinėse geopolitinėse diskusijose labai nuvertinamas. Narystės NATO siekis buvo įtrauktas į Ukrainos Konstituciją po 2014 metų Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios. Visuomenei tai buvo pateikta kaip beveik šventa idėja, kuri turėtų tapti Ukrainos skydu ir apsauga. Tačiau po daugelio metų, netekus šimtų tūkstančių gyvybių, atsiradus milijonams pabėgėlių ir nuniokojus šalį, atėjo laikas pasakyti tiesą. Ukrainos narystės NATO idėja yra mirusi. Aljansas buvo sukurtas saugumui užtikrinti, invazijai atgrasyti ir taip išvengti karo. Ukrainoje jis, priešingai, tapo viena pagrindinių karo priežasčių. Žmonės Ukrainoje negali šiandien toliau mirti dėl hipotetinės idėjos kada nors ateityje įstoti į NATO. Idėjos, kurią beveik kasdien atmeta pačios didžiausios NATO narės. Ukrainai neutralumo modelis yra vienintelė strategija, leidžianti pasiekti sėkmę kaip valstybei ir naudingai prisidėti prie taikos Europoje, kartu atkuriant energijos išteklių ir prekybos srautus, kurie sušvelnintų lėtą krizę, į kurią įžengė Europa. Alternatyvos yra blogesnės, ir jas reikia įvardyti be eufemizmų. Viena – konfliktas be politinio užbaigimo, kuris baigiasi taip nualinta Ukraina, kad nyksta jos gebėjimas veikti kaip valstybei. Tuo pat metu didesnio karo rizika auga, o ne mažėja. Kita – visiškas paklusimas Rusijai: periferijos likimas ir Vakarų pralaimėjimas, kurio padariniai neapsiribotų vien Rytų Europa. Tarp šių dviejų nesėkmių yra siauras kelias. Ne šlovingas, bet įmanomas. Kad šis kelias taptų realus, Vokietijos dalyvavimas yra būtinas. Vokietija gautų taikos dividendą: stabilesnę Europos saugumo tvarką, mažesnes energijos sąnaudas ir galimybes Vokietijos verslui dirbti Ukrainoje – panašiai, kaip Vokietijos bendradarbiavimas su Lenkija kadaise sustiprino eksportu grindžiamą ekonomiką, kuri buvo Europos varomoji jėga. Moralinis argumentas ir interesų argumentas rodo tą pačią kryptį. Istorijoje taip nutinka retai, ir turėtume tai vertinti. Bet kuriame susitarime svarbiausia nėra kiekvienas ginčijamas laukas ar kiekvienas įšaldytas turtas, vertinami atskirai. Svarbiausia – paprasti susitarimo tikslai. Taiką išlaikyti padeda tokia politika, kuri suderina išorės valstybių interesus ir susieja tas valstybes su kasdieniu ukrainiečių gyvenimu taip, kad pažeisti taiką būtų brangu kiekvienam, kuriam kiltų pagunda tai padaryti. Šia prasme neutralumas reiškia ekonominę prieigą prie Europos bendrosios rinkos, iš tiesų atsižvelgiant į Europos ūkininkų rūpesčius, ir aiškų nedalyvavimą Vakarų kariniuose blokuose. Šie įsipareigojimai turi būti įrašyti į Ukrainos tarptautinius susitarimus ir jos pačios teisę, o ne likti pareiškimu spaudai. Neseniai matėme Amerikos derybininkų siūlymą atkurti energijos išteklių tranzitą per Ukrainą kaip galimo taikos susitarimo dalį. Kaip įprasta, karo kurstytojai, pasiskelbę vienintele proukrainietiška stovykla, pradėjo aršiai pulti šį pasiūlymą. Leiskite pateikti platesnį vaizdą, neapsiribojant moraliniu pozavimu. Per pirmuosius trejus plataus masto karo metus Ukraina toliau užtikrino rusiškų dujų tranzitą į Europos Sąjungą ir uždirbdavo iki milijardo dolerių per metus. Srautai buvo sustabdyti 2025 metų sausio 1 dieną, pasibaigus tranzito sutarčiai. Jeigu šis srautas ir jo teikiamos pajamos būtų išlikę, to milijardo dolerių būtų pakakę kasmet mokėti po 10 tūkstančių dolerių premijas už sutarties sudarymą kiekvienam iš 100 tūkstančių sutartinę tarnybą pasirinkusių karių. Tai būtų pakankamai naujų karių, kad būtų galima išvengti gėdingos priverstinės mobilizacijos, kurią kasdien matote užfiksuotą Ukrainos gatvėse. Įsivaizduokite: Rusija moka už naujus Ukrainos karius, kurie prieš ją stos mūšio lauke. Tačiau kažkodėl moralizuotojai mano, kad geriau grobti ir kankinti vyrus karinės prievolės įstaigose bei prievartauti iš jų kyšius, užuot panaudojus Rusijos pinigus mūsų pačių kariams apmokėti ir kartu tiesiogiai padėjus Europai. Dar įdomiau: iki plataus masto invazijos Rusija Ukrainai mokėjo beveik tris milijardus dolerių. Taigi toks tranzitas Ukrainai būtų itin pelningas, o Europai reikštų mažesnes energijos kainas. Ukrainos vidaus kultūros, kalbos ir religijos politika turi būti sugrąžinta prie europinių asmens laisvės standartų. Kariuomenės dydis turi būti toks, kad atgrasytų nuo invazijos, derinant aktyviąsias pajėgas ir rezervą, o ginkluotėje daugiausia dėmesio skiriant gynybai: trumpojo nuotolio dronams, oro gynybai ir miestus saugančioms sistemoms, o ne sistemoms, skirtoms puolamajam karui. Užsienio karinių pajėgų buvimas Ukrainos teritorijoje būtų aiškiai uždraustas, kad neutralumas būtų tikras, o ne išorinis apdaras. Nors nematau jokio noro dislokuoti NATO karių Ukrainos teritorijoje. Visa tai nesukurs gyvybingos šalies, jeigu ekonomika liks tokia, kokia buvo. Neveiksminga ekonomika dešimtmečius buvo Ukrainos silpnybė. Ji kurstė politinį nestabilumą ir nuolatinį išorinių pinigų poreikį. Maždaug du trečdalius laikotarpio nuo nepriklausomybės Ukraina gyveno pagal Tarptautinio valiutos fondo programas. Su tais pinigais susietos sąlygos neišvedė Ukrainos iš skurdžiausių Europos valstybių grupės. Tačiau jos padėjo suformuoti įprotį priklausyti nuo kitos išmokos. Karo meto šio įpročio versija, kai užsienio pagalba pasiekė net trečdalį bendrojo vidaus produkto, yra kraštutinė ilgiau trunkančio modelio išraiška. Taika atvertų galimybę jį nutraukti. Sakartvelo ekonomika per penkerius metus išaugo maždaug 50 procentų, šaliai išliekant atvirai ir Europos Sąjungai, ir Rusijai. Prieiga prie Europos bendrosios rinkos, kad ir kaip klostytųsi politinis stojimo grafikas, išlieka ilgalaikiu vystymosi varikliu. Atvirumas abiem kryptimis – tai ekonominė neutralios Ukrainos forma. Tai taip pat modelis, dėl kurio taika tampa vertingesnė už grįžimą į karą tiems žmonėms, kurie kitu atveju pelnytųsi iš vienos ar kitos stovyklos. Istoriškai, bent jau nuo Vienos kongreso daugiau kaip prieš 200 metų, Europos elitas gerai žinojo, kaip sukurti ir išlaikyti žemyno saugumo sistemą, kad būtų išsaugota taika. Kai jų pastangos žlugdavo, kaip nutiko per pasaulinius karus, gyvenimas Europoje virsdavo pragaru – taip, kaip šiandien jis virto pragaru ukrainiečiams. Tinkamos Europos saugumo sistemos sukūrimas, derinant žemyno tautų interesus ir vėl tvirtai susiejant jas ekonominiais ryšiais, yra sprendimas krizei, į kurią pateko Europa ir nuo kurios labiausiai kenčia mano žmonės. Mums yra kitas kelias: tapti dideliu tranzito centru ir tiltu tarp skirtingų geopolitinių bei ekonominių erdvių. Tarptautinių ryšių modeliu. Šiuolaikine Šveicarija Rytuose. Tai taikos ir gerovės kelias ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai. […] Argi tai nėra vertas tikslas naujam Vienos kongresui? Žiema po žiemos mums kartojama, kad ištvermė yra strategija. Ištvermė be politinės išeities tėra lėtas tautos eikvojimas. Bombos nepavargsta pasikeitus kalendoriui. Dronai nesilaiko paliaubų vien todėl, kad suplanuota konferencija. Jie yra politikos, kuri vis dar teikia pirmenybę kitai eskalacijai, o ne kitoms deryboms, rezultatas. Esu dėkinga, kad šią kalbą galiu pasakyti čia, Bundestage. […] už nuoseklų taikos žemyne idėjos siekimą – taikos, kuri leistų mano tautai išlikti ir likti nepriklausomai. Kad taiką būtų galima pasiekti, pirmiausia reikia argumentuotai už ją pasisakyti. Ačiū.