Irano prezidentas Pezeshkian: „Jungtinių Valstijų prezidentas pasakė, kad mes esame teroristai. Mes esame terorizmo aukos“(5)

Vardan Dievo, gailestingojo ir maloningojo.

Pone Pirmininke, pone Generalini Sekretoriau, ponios ir ponai,

Buvau parengęs tekstą, kurį ketinau jums pristatyti. Vakar Jungtinių Valstijų prezidentas pasakė, kad mes esame teroristai.

Mes esame terorizmo aukos.

Aš atvykau iš Irano, kur jie nužudė mūsų vadovą – be jokio teisinio pagrindo, be jokio pateisinimo.

Aš atvykau iš Irano, kuriame jie iš tiesų bombardavo mokyklą.

Matote šiuos vaikus? Šiuos vaikus bombardavo ir nužudė ginklais, kuriuos naudojo Jungtinės Valstijos ir Izraelis.

Jie nebuvo niekuo nusikaltę. Jie nebuvo padarę jokio nusikaltimo.

Lamerdas – vienas iš nedidelių Irano miestų. Ten buvo sporto salė. Vaikai joje sportavo. Amerika bombardavo tą vietą kasetinėmis bombomis, kurios suskyla į kelis tūkstančius dalių.

Jie nužudė mūsų mokslininkus, mūsų žmones, moteris ir vaikus – nekaltus vaikus, kurie iš tiesų nebuvo padarę jokios nuodėmės.

Tie, kurie yra teroristai ir rengia teroristus, mums sako: jūs esate teroristai.

Mes tik ginamės.

Mes nesame teroristai.

Mūsų nekalti žmonės tapo niekšiškų išpuolių, kuriuos jie primetė mūsų šaliai, taikiniu, ir mes gynėmės visa savo galia.

Amerika ir Izraelis užpuolė mus naudodami naujausias technologijas ir įrangą, o mūsų žmonės tvirtai atsilaikė ir smogė atgal.

Tačiau mes jiems nenusilenkėme.

Mes smogėme atsakydami, bet nesmogėme žmonėms.

Jie atėjo iš teritorijų, kuriose buvo įsitvirtinę ir apsirūpinę, ir atakavo mūsų mokyklas, ligonines, universitetus, tiltus ir infrastruktūrą.

Visa tai prieštarauja tarptautinei teisei.

Kai tik pradėjau eiti pareigas, pačią pirmąją dieną Teherane buvo nužudytas Ismail Haniyeh.

Izraelis bombarduoja ir vykdo žmogžudystes bet kurioje valstybėje, bet kurioje valdžioje, bet kuriame regione, kur tik panorėjęs.

Gazoje jie išžudė daugiau kaip 80 tūkst. nekaltų žmonių.

Daugiau kaip 100 tūkst. žmonių buvo priversti palikti savo namus.

Jie vykdo genocidą naudodami turimas priemones ir technologijas.

O tada sako, kad teroristai yra kiti, kad nestabilumo šaltinis yra kiti.

Ar mes esame nestabilumo šaltinis?

Mes, kurie norime gyventi nepriklausomai ir nenorime nulenkti galvos, esame nestabilumo šaltinis?

O tie, kurie terorizuoja, žudo ir vykdo nusikaltimus, yra saugumo ir taikos kūrėjai?

Jie apskritai nesilaiko jokios sistemos, jokios tarptautinės teisės normos.

Štai su kuo mes susiduriame.

Mes nieko ypatingo neprašome.

Mes jau supratome savo atsakymą: mums reikia galios.

Nes tautą, kuri nesugeba apsiginti, sutryps.

Tokiame pasaulyje gyvename.

Pasaulyje, kuriame galingieji, užuot galvoję apie žmones, žmoniškumą, teisingumą ir demokratiją, patys tampa griovimo, naikinimo ir sunaikinimo šaltiniu.

Kai tik nori ką nors sunaikinti ar diskredituoti, pavadina jį teroristu.

Iranas 200 metų neužpuolė nė vienos valstybės.

Du šimtus metų.

Mes visuomet gynėmės.

Tačiau dabar turime būti kaltinami, kad esame teroristai ir nestabilumo regione šaltinis.

Todėl pasirinkome tokią strategiją: mums reikia galios, kad galėtume apsiginti.

Mes nenorime galios tam, kad vykdytume agresiją.

Energijos norime vystymuisi.

Nenorime jos bomboms gaminti, griauti ar grasinti visuomenėms.

O saugumą norime kurti bendradarbiaudami.

Per pastaruosius septynis mėnesius Irano žmonės kiekvieną naktį buvo gatvėse, kad gintų mūsų Iraną ir neleistų tiems, kuriuos Jungtinės Valstijos ir Izraelis kurstė bei apginklavo, ateiti ir sukelti nesaugumą šalies viduje.

Jau septynis mėnesius Irano žmonės dieną ir naktį yra gatvėse.

Žmonės yra mūsų galia.

Ir mes stovime dėl žmonių galios.

Iranas turi būti toks stiprus, kad niekas negalėtų grasinti jo išlikimui ir pažangai.

Toks atsakingas, kad nenaudotų savo galios kitų valdymui.

Ir toks įžvalgus, kad neieškotų savo saugumo kaimynų nesaugume.

Kalbant apie Irano gynybą, mes sukūrėme savo gynybos sistemas tam, kad niekas nemanytų, jog Irano miestų bombardavimas liks be atsako.

Irano karinė galia skirta gynybai.

Tačiau aiškiai sakome: savo šalies gynybai neprašysime niekieno leidimo.

Energijos mums reikia vystymuisi.

Daugelį metų apie taikią Irano branduolinę programą kalbama centrifugų, sodrinimo, sankcijų ir bombų kalba.

Tačiau mūsų tautai branduolinė technologija yra dalis teisės į vystymąsi.

Branduolinė energija mūsų pacientams reiškia gydymą.

Žemės ūkiui – maisto saugumą.

Pramonei – technologinę pažangą.

O ateičiai – stabilų elektros energijos tiekimą.

Iranas nesutinka, kad branduolinės žinios būtų išskirtinė kelių valstybių privilegija.

Iranas nelaiko branduolinio ginklo saugumo garantu.

Tačiau jis taip pat neatsisakys savo teisės į mokslą, pramonę ir taikią branduolinę energetiką.

Aiškiai sakome: ne branduoliniam ginklui, bet taip pat – ne Irano atskyrimui nuo branduolinių žinių.

Irano branduolinis klausimas neišsprendžiamas mūšio lauke.

Sprendimas yra susitarimas, kuris pasauliui suteiktų patikimą garantiją, kad Irano programa yra taiki, o Irano tautai – garantiją, kad jos teisės bus išsaugotos.

Trečiasis mūsų principas – bendradarbiavimas saugumo labui.

Gyvename regione, kuriame karas nepripažįsta sienų.

Vienos šalies krizė persiduoda jos kaimynėms.

Todėl Iranas nelaiko savo kaimynių konkurentėmis saugumo srityje.

Mes norime, kad mūsų kaimynai būtų stiprūs.

Kalbant apie Hormūzo sąsiaurį, negalime priimti padėties, kai visi naudojasi šiuo vandens keliu, o jo istoriniam sergėtojui dėl neteisingų sankcijų neleidžiama naudotis laivybos laisve net savo paties vandenyse.

Mums uždaromas kelias, o tuo pačiu vandens keliu gabenami ginklai, sprogmenys, raketos ir ištekliai valstybėms naikinti.

Tai nepriimtina.

Jie negali taip elgtis.

Ir mes neleisime, kad toks dalykas vyktų mūsų šalyje.

Nuolatinis priešiškų karinių laivynų dislokavimas ir karo plėtra saugumo nesukuria.

Negalima užtikrinti laivybos saugumo griaunant pakrantės valstybių saugumą.

Ekscelencijos,

dabar apie Palestiną.

Palestina tebėra žaizda pasaulio bendruomenės sąžinėje.

O Gaza tebėra tarptautinių mechanizmų nesugebėjimo užkirsti kelią civilių kančioms simbolis.

Dešimtmečius priimamos rezoliucijos, tačiau okupacija ir smurtas tęsiasi.

Negalime kalbėti apie taiką ir kartu ignoruoti Palestiną.

Ilgalaikė taika Vakarų Azijoje nebus įmanoma be teisingumo Palestinai.

Kol pasaulyje egzistuos okupacija, agresija ir neteisybė, tol tęsis ir pasipriešinimas.

Jeigu viena jo forma bus pažeista ar susilpninta, jis vėl atsiras kitomis formomis – galbūt dar stipresnėmis.

Gaza, nepaisant nesibaigiančių žudynių ir plataus masto sunaikinimo, parodė žmonių tikėjimą tuo, kad pasipriešinimo negalima priversti pasiduoti bombomis ir blokada.

Tokia yra žmogaus prigimtis.

Tokia yra žmogaus prigimties esmė.

Jeigu žmogų išvaro iš jo žemės, jis priešinsis.

Jeigu žmogaus namai ir gyvenamoji vieta bombarduojami, jis priešinsis.

O ką jam daryti, jei nesipriešinti?

Sutikti, kad prieš jį būtų naudojama prievarta?

Sutikti, kad jį išvarytų iš namų ir žemės?

Tyliai sėdėti agresijos akivaizdoje?

O jeigu jis mėgina apsiginti, sakyti, kad jis teroristas?

Tokia yra naujoji kalba pasaulyje, kuriame šiandien gyvename.

Mūsų regiono problemos, prieš joms tampant pretekstu tolimųjų valstybių galios karams, gali būti išspręstos pačiame regione ir regiono valstybių.

Strateginė nepriklausomybė reiškia, kad santykiai su jokia išorine galia neturi tapti galimybe kariauti prieš kaimyną.

O dabar noriu kreiptis į visus tuos, kurie buvo atsakingi už sprendimus, planavimą ir išpuolio prieš mūsų šalį vykdymą.

Mūsų tauta savo akimis pamatė jų karinę galią ir jų destruktyvių sprendimų pasekmes.

Jie išbandė Irano atsparumą.

Ir dabar jie puikiai žino, kad karo priemonėmis Irano priversti pasiduoti neįmanoma.

Iranas niekada nepradėjo jokio karo.

Jis visada įrodė esantis įsipareigojęs derybų stalui.

Karą primetė mums.

Tačiau mes įrodėme:

gindami save karo nebijome,

o siekdami taikos nevengiame derybų.

Ir iki paskutinio atodūsio stovėsime gindami savo mylimą Iraną.

Ponios ir ponai,

šio susitikimo tema – pasitikėjimo atkūrimas.

Pasitikėjimas nesukuriamas žodžiais.

Tam būtina atsisakyti dvigubų standartų.

Atominė bomba ir kiti masinio naikinimo ginklai šiame regione yra Izraelio režimo rankose.

Tačiau inspekcijų reikalaujama iš Irano.

Izraelis Gazoje išžudė 80 tūkst. žmonių.

Tačiau Iranas buvo bombarduojamas tuo metu, kai sėdėjo prie derybų stalo.

Izraelis turi atominę bombą.

Jis nėra Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties narys.

Per visą savo gėdingą egzistavimą jis neįsileido į savo teritoriją nė vieno inspektoriaus.

Tačiau už tai gauna milijardų dolerių vertės nemokamus ginklus ir neliečiamybę, leidžiančią bombarduoti bet kurią sostinę, kurią panorėjęs.

Pakartosiu: atominė bomba yra Izraelyje, o inspektoriai – Irane.

Izraelis žudo, bet sankcijos taikomos Iranui.

Tai tokia tragedija, kad kam apie ją papasakotum, tas nusijuoktų iš absurdo.

Jis žudo, o sankcijas gauname mes.

O tos sankcijos iš tiesų smogia vargšams, ligoniams ir nekaltiems žmonėms.

Būtent tai Jungtinės Valstijos nori daryti valstybėms, o ypač Iranui – aukoti žmones savo piktiems ir blogiems ketinimams įgyvendinti.

Jeigu siekiame teisingumo, draugas ir varžovas turi būti vertinami pagal tą patį kriterijų.

Žmogaus teisės nėra geopolitinės konkurencijos priemonė.

Iranas neprašo ypatingų privilegijų.

Iranas reikalauja lygių teisių.

Ir prisiima su jomis susijusią atsakomybę.

Per savo ilgą istoriją Iranas aiškiai išmoko vieną tiesą: pasaulis be galios yra pavojingas.

Tačiau pasaulis, kuris supranta tik galios kalbą, taip pat neturės ilgalaikio saugumo.

Jeigu tarptautinė teisė taikoma tik tuomet, kai sutampa su galingųjų interesais, vis daugiau valstybių prieis prie išvados, kad savo saugumui užtikrinti jos gali pasikliauti tik savo pačių galia.

Ir tai taps dar pavojingesnio pasaulio pradžia mums visiems.

Negalime leisti, kad XXI amžius taptų sugrįžimu į stipriųjų politikos ir stipriųjų valdžios epochą.

Negalime kurti pasaulio, kuriame karinė galia pakeičia teisėtumą, sankcijos pakeičia diplomatiją, teroras pakeičia politiką, o karas pakeičia dialogą.

Iranas tiesia pasauliui bendradarbiavimo ranką.

Mes kviečiame pasaulį ne į dar vieną karą, bet į taiką ir teisingumą.

Ne iš silpnumo,

bet pasitikėdami savo galia ir suprasdami vieną tiesą:

šiame regione niekas negalės turėti saugumo vienas.

Arba saugumą sukursime kartu,

arba nesaugumą kentėsime kartu.

Mes galvojame apie ateitį, kurioje saugumas, teisingumas ir žmogaus orumas būtų neatimamos ir bendros visų tautų teisės.

Apie ateitį, kurioje nė viena tauta nebūtų nustumiama į paraštes.

Kurioje nė vienas balsas nepradingtų galios triukšme.

Ir kurioje jokia valstybė neturėtų teisės spręsti kitų ateities vietoje jų pačių.

Tarptautinės sistemos verta tvarka turi būti grindžiama tautų lygybe, teisingumu, sąžiningumu ir bendra žmonijos valia.

Nes taika, kuri nėra skirta visiems, nėra taika.

Ir teisingumas, kuris neapima visų, nėra teisingumas.

Ir pabaigai.

Vakarykščiai Jungtinių Valstijų prezidento žodžiai pasaulio visuomenės, intelektualų, politikų ir teisininkų akyse yra aiškus prievartos mentaliteto ir jėgos logikos pavyzdys bei tiesiogiai prieštarauja Jungtinių Tautų Chartijos tekstui.

Jis turi žinoti, kad grasinimai tik dar labiau suvienija mūsų tautą.

Jie daro ją stipresnę.

Jie stiprina iraniečių pasipriešinimą.

Ir jis turi žinoti, kad Irano tauta prieš jėgą galvos nenulenks.

Ir ji privers agresorius gailėtis.

Štai ką Trump ir tie, kurie nori elgtis kaip prievartautojai, turi suprasti.

Mes pasirengę dialogui.

Tačiau jie turi žinoti: jėgos kalbos mes nepriimsime.

Ačiū.