Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Glenn Diesen interviu su Alex Christoforou: milžiniška ataka prieš Maskvą, karo su Rusija pavojus ir Europos padėtis
Pokalbyje aptarta didžiulė dronų ataka prieš Maskvą Rusijos rinkimų metu, Slovakijos ministro pirmininko Robert Fico perspėjimai apie galimą konflikto su Rusija provokavimą, Rusijos parlamento rinkimai, padėtis Ukrainos fronte, NATO ir Europos Sąjungos karo naratyvai, taip pat JAV ir Danijos susitarimas dėl Grenlandijos bei blogėjanti Europos energetinė padėtis.
Glenn Diesen: – Sveiki sugrįžę. Šiandien – 2026 m. rugsėjo 21-oji, ir mums labai malonu pirmą kartą kalbėtis su politikos analitiku ir populiariu „The Duran“ vedėju Alex Christoforou. Aprašyme palikau nuorodas tiek į „The Duran“, tiek į jo paties kanalą. Būtinai užsiprenumeruokite. Ačiū, kad atėjote į laidą.
Alex Christoforou: – Ačiū, kad pakvietėte. Labai malonu čia būti.
– Klausimų labai daug. Pirmiausia turbūt norėčiau paklausti apie tą didžiulį smūgį Maskvai, kurį matėme per rinkimus. Jei neklystu, buvo panaudota 1 600 dronų, ir Maskvoje padaryta tam tikra žala. Kaip jūs vertinate šio išpuolio tikslą ir kiek tikėtina, kad NATO prie jo neprisidėjo?
– NATO tikrai prisidėjo. Toks mano vertinimas. Nemanau, kad tai turėtų ką nors šokiruoti. Be jokios abejonės, vienas tikslų buvo sutrikdyti rinkimus. Jei žiūrėtume iš šios perspektyvos, jiems nepavyko, nes rinkimai Rusijoje įvyko sėkmingai ir gavome jų rezultatus.
Rinkimų trikdymas – viena dalis. Manau, kita dalis buvo NATO, kolektyvinių Vakarų ir Jungtinių Valstijų siunčiamas signalas, tam tikras perspėjimas Rusijai, galbūt mėginimas išprovokuoti Rusiją pulti kokią nors Europos valstybę arba sukurti tokią situaciją, kuri leistų toliau kalbėti apie galimą Rusijos atsaką Europoje ar Rusijos sabotažą Europoje. Nes nuolat girdime kolektyvinių Vakarų lyderius ir didelę žiniasklaidos dalį kalbant apie tai, kad Rusija po rinkimų neva rengiasi kokiam nors smūgiui ar veiksmams prieš Europą, siekdama išbandyti NATO vientisumą.
Taigi viena šio dronų smūgio dalis buvo mėginimas sutrikdyti rinkimus. Manau, kita dalis – mėginimas maitinti visą šį pasakojimą apie Rusijos atsaką, Rusijos sabotažą ir tiesiog išprovokuoti Rusiją imtis kokių nors veiksmų.
– Kalbant apie Rusijos provokavimą, tai skamba panašiai į tai, ką prieš kelias dienas sakė Slovakijos ministras pirmininkas Robert Fico. Jis teigė, kad daug Europos lyderių, atrodo, yra pasiryžę išprovokuoti karą su Rusija. Bet ar jie ruošiasi karui? Nes jei vertinčiau jų pajėgumus ir ketinimus, pažvelgęs į pajėgumus sakyčiau: ne, jie nėra pasirengę kariauti su Rusijos Federacija. Tačiau kalbant apie ketinimus, vis labiau atrodo, kad jie ruošiasi karui.
– Taip, sutinku. Tai, kad R. Fico dabar tai pasakė jau tris ar keturis kartus, yra svarbu. Jis net paskelbė vaizdo įrašų, kuriuose kalba, kad Europa ieško preteksto. Tai tikslūs jo žodžiai – jie ieško preteksto įsitraukti į tam tikrą konfliktą su Rusija.
Tai kelia nerimą, nes R. Fico yra Europos Sąjungos dalis. Jis yra NATO dalis. Taigi akivaizdu, kad jis dalyvauja tuose susitikimuose. Jis girdi, ką visi tie žmonės kalba. Jis ten yra. Todėl jis turbūt ne prasčiau už bet ką kitą supranta, ko jie siekia. Jis yra viduje.
Ir tai, kad jis skelbia vieną vaizdo įrašą po kito, vieną žinutę po kitos apie tai, kad europiečiai ir NATO ieško preteksto įsitraukti į konfliktą su Rusija ir kad Slovakija prie viso šito neprisidės, man atrodo neraminama. Jeigu tai būtų vienkartinis dalykas, vienas R. Fico įrašas platformoje „X“, galėtume pasakyti: gerai, tai tik vienas įrašas. Tačiau per pastarąsias tris ar keturias dienas jis paskelbė du ar tris vaizdo įrašus ir dar du ar tris įrašus šia tema, nuolat kartodamas, kad Slovakija į tai nesivels. Taigi, taip, tai man tikrai kelia nerimą.
– Ar NATO be Jungtinių Valstijų apskritai gali įsitraukti į konfliktą su Rusija? Ir ar įsitrauks?
– Manau, yra žmonių, kurie iš tiesų tiki, kad gali įsitraukti į konfliktą su Rusija ir laimėti. Tiesą sakant, žinau, kad labai aukštas pareigas Europos Sąjungoje užimantys žmonės iš tikrųjų tiki, jog Rusija pralaimi konfliktą Ukrainoje, kad Rusijos ekonomika žlunga ir kad jeigu NATO be Jungtinių Valstijų tik dar šiek tiek stipriau paspaustų Rusiją, būtų galima pasiekti režimo pasikeitimą ir Rusijos žlugimą.
Žinau, kad Europos Sąjungos ir Briuselio koridoriuose yra žmonių, kurie tuo iš tiesų tiki. Taip pat manau, kad daug lyderių, kaip yra sakęs Vladimiras Putinas, tiesiog ieško būdo nukreipti dėmesį nuo savo vidaus problemų. Taigi, manau, čia turime ir viena, ir kita – arba daug ir viena, ir kita.
– Taip. Jūs sakote, kad jie iš tikrųjų tuo tiki. Turiu draugą ir kolegą Europos Parlamente, ir jis man sakė, kad daugelis, net dauguma žmonių, su kuriais jis ten kalbasi, iš tiesų tikėjo, kad Ukraina ir NATO laimi. Visas tas pasakojimas, kad Ukraina keičia karo eigą, jiems nebuvo tik propaganda ar žiniasklaidai skirtas šūkis – jie patys nuoširdžiai tuo tikėjo. Tačiau dabar realybė pradeda skverbtis į jų sąmonę ir kyla panika. Visi jo kolegos iš esmės kalba: turime spausti, turime eskaluoti. Bet kaip iš tikrųjų atrodytų toks karas su Rusija? Man atrodo, jie įsivaizduoja, kad tiesiog šiek tiek persvers svarstykles Ukrainos naudai. Tačiau, manau, jie pervertina galimybę kontroliuoti eskalaciją, kai, pavyzdžiui, vokiškos raketos pradėtų skrieti į Rusiją.
– Visiškai sutinku, kad yra panika. Ir, manau, būtent tada jie pavojingiausi – kai atsiranda ši panika. Daugelio Europos lyderių problema yra ta, kad, pirma, jie nuoširdžiai patikėjo propaganda, jog Ukraina laimi, kad Ukraina turėjo galimybę laimėti šį konfliktą. Ji nė vienu šio karo momentu nelaimėjo ir niekada neturėjo galimybės jo laimėti. Tačiau jie tuo patikėjo.
Dabar jiems iškilo problema – gėda, pažeminimas, nes reikia visa tai paaiškinti savo žmonėms. Kaip grįžti į savo šalį ir pasakyti: na, žinote, tie 50 milijardų, kuriuos atidavėme Vladimirui Zelenskiui, dingo, o Rusija dabar yra ant pergalės slenksčio? Taigi visas šis ketverių metų reikalas – sankcijos, „Nord Stream“ susprogdinimas, rusiškos energijos atsisakymas, kainų augimas, jūsų pačių elektros, naftos ir dujų sąskaitų didėjimas – visa tai galiausiai atvedė į mūsų pralaimėjimą. Kaip tai paaiškinti žmonėms?
Todėl jiems lieka tik vienas kelias – arba tikra eskalacija, arba apsimestinė eskalacija, tiesiog mėginant visa tai tęsti bent tol, kol kas nors išsispręs savaime. Jie tikisi, kad galbūt kas nors nutiks, galbūt Kremliuje įvyks koks nors žlugimas, galbūt rūmų intrigos, galbūt įsitrauks Jungtinės Valstijos. Tiesiog kaip nors išlaikyti visa tai gyva arba bent jau tempti iki kitų rinkimų.
Ir kas žino – galbūt tokie žmonės kaip Emmanuel Macron tiesiog pasitrauks, ateis kitas žmogus, o E. Macron galės viską permesti kitam prezidentui, pavyzdžiui, prezidentei Le Pen, ir ji galės prisiimti kaltę už viską, kas atsitiks Prancūzijai dėl paramos projektui „Ukraina“. Manau, tokioje padėtyje dabar yra Europos Sąjungos ir Europos lyderiai.
O kalbant apie tai, kaip jie eskaluos, Radosław Sikorski sako: mes galime nugalėti Rusiją be Jungtinių Valstijų. Tai nesąmonė, ir R. Sikorski tai žino. Iš esmės sakydamas tai, R. Sikorski sako: mums reikia Jungtinių Valstijų, kad galėtume kautis su Rusija.
Manau, būtent toks yra logiškas ir tikėtinas eskalacijos kelias. Jie bėgs pas Donald Trump. Jie bėgs pas Jungtines Valstijas ir iš esmės maldaus Jungtinių Valstijų: vasalas nueis pas šeimininką ir sakys: „Prašome, padėkite mums. Išgelbėkite mus. Įsitraukite. Duokite V. Zelenskiui „Tomahawk“. Duokite jam „Starlink“ virš Rusijos. Ką nors. Duokite jam visko, ko reikia, kad būtų galima pamėginti nugalėti Rusiją.“
O D. Trump, jeigu pažvelgtume į tai, ką jis darė per pastaruosius kelerius metus, tikriausiai nusileis.
– Taip, tokia tikimybė tikrai nemaža. Kai girdėjau R. Sikorskį kalbant, jis teigė, kad Lenkija turi daugiau karinių pajėgumų negu Rusija ir galėtų ją greitai nugalėti. Lenkija. Nenoriu menkinti lenkų kariuomenės – atrodo, kad jie padarė daugiau nei daugelis kitų Europos valstybių. Bet vis dėlto man tai atrodo gana kliedesinga. Tiesą sakant, jaučiausi ramiau, kai maniau, kad jie mums tiesiog meluoja. Dabar susidaro įspūdis, kad jie nuoširdžiai tuo tiki, ir dėl to jau šiek tiek neramu.
Prisimenu, kai vyko tas didysis puolimas, o rusai nusprendė atsitraukti Charkivo srityje ir Chersone, nes iš esmės suprato, kad tai bus ilgas karas. Jie sutrumpino fronto liniją, suprasdami, kad nuo šiol sėkmę reikės matuoti ne teritorija, o nuostolių santykiu. Europiečiai tada pradėjo švęsti: mes laimime, mes laimime. Aš maniau, kad jie tiesiog skleidžia propagandą. Tačiau, kaip man sakoma, tai buvo jų įsitikinimas. Jie tuo tikėjo. Ir tai kelia klausimą apie visus dabartinius išpuolius prieš Rusiją, apie šią 40 dienų kampaniją, turėjusią daryti spaudimą V. Putinui. Nerimauju, kad jų prielaida ir vėl tokia pati: jeigu darysime spaudimą V. Putinui, Rusijos visuomenė pasakys: gerai, atsisakome šio oportunistinio ekspansinio karo. Tačiau rusai gali jį vertinti visai kitaip – kaip karą dėl savo egzistencijos.
Tai atveda prie ką tik Rusijoje vykusių parlamento rinkimų. Jei europiečių tezė yra tokia, kad stipriai paspausti rusai atsisakys savo imperialistinių svajonių ir atsikratys V. Putino, o priešinga hipotezė – kad jie iš tiesų mano kovojantys už savo egzistenciją – būtų teisinga, tuomet tikėtumeisi, kad jie susitelks aplink vėliavą ir parems V. Putiną. Ar būtent taip interpretuojate šiuos Rusijos parlamento rinkimus?
– Taip. Manau, akivaizdžiausias būdas interpretuoti rinkimų rezultatus yra toks: rusai balsavo už stabilumą ir balsavo už V. Putiną, už paramą V. Putinui, nes V. Putinas yra susijęs su „Vieningąja Rusija“. „Vieningoji Rusija“ surinko 57 procentus, šiek tiek daugiau nei 57 procentus balsų.
Rezultatai gana panašūs į dabartinę parlamento sudėtį, todėl didelių pokyčių parlamento struktūroje nematysime. Tačiau rusai neabejotinai balsavo už stabilumą ir per šiuos parlamento rinkimus balsavo už Rusijos prezidentą. Tai nebuvo prezidento rinkimai, tačiau, manau, rezultatas kalba pats už save.
– O kaip vertinate Vakarų žiniasklaidos nušvietimą? 2021 metais, kai „Vieningosios Rusijos“ rezultatas nukrito iki 49 procentų, Vakarų žiniasklaida iš esmės aiškino, kad rusai atmeta V. Putino sistemą. Kitaip tariant, tuomet buvo pripažįstama, kad demokratinis procesas kažkaip veikia. Dabar, 2026 metais, po penkerių metų, „Vieningoji Rusija“ pakyla nuo 49 iki maždaug 57,8 procento ir staiga tai jau nebe rinkimai – tai klastotė, Rusijoje nėra demokratijos, tai diktatūra. Ką čia apskritai galima pasakyti?
– Taip. Jeigu nėra balsavimo, jeigu nėra rinkimų – Rusija yra diktatūra ir autoritarinis režimas. Jeigu rinkimai yra – jie suklastoti, o Rusija vis tiek yra diktatūra ir autoritarinis režimas. Tai niekada nepasikeis.
Tiesą sakant, manau, rusams tai jau net neberūpi. Ir man atrodo, kad būtent tai yra pavojingesnė viso šito dalis. Dabar tarp Rusijos ir kolektyvinių Vakarų atsirado toks didžiulis atotrūkis, toks didelis atstumas, kad Rusijos visuomenei jau net nerūpi, ką „The New York Times“, BBC ar kas nors kitas pasakys apie šiuos rinkimus.
Jiems nerūpi, nes jie žino, kad ką Rusija bedarytų, kokius rinkimus berengtų, kolektyviniams Vakarams to niekada nepakaks. Manau, Rusija tiesiog liovėsi ieškoti bet kokio kolektyvinių Vakarų pritarimo. Nemanau, kad jiems dabar labai rūpi, kokie straipsniai bus paskelbti, nes jau iš anksto žinome, kas juose bus parašyta. Ar bus 49 procentai, 59 procentai, 40 procentų – straipsnis vis tiek bus toks pats. Vakarų žurnalistikoje nebėra jokios tikros analizės, jokio niuanso. Visur tie patys šablonai.
– Manau, Vakaruose dažnai neįvertiname vieno dalyko, kuris įvyko 2014 metais. Po perversmo Ukrainoje rusai ne tik pasuko savo ekonomiką į Rytus. Būtent tada jie taip pat atsisakė bendros Europos svajonės. Jie nustojo rūpintis tuo, ką apie juos mano Europa, nes nebesiekė patekti į kažkokius bendrus Europos namus. Man atrodo, Vakaruose dar iki galo nesuvokta, kiek jiems neberūpi Europos lyderių nuomonė. Bet anksčiau minėjote, kad europiečiai tikisi didesnio amerikiečių vaidmens ir kad Jungtinės Valstijos bus įtrauktos į šį karą. Kaip tai vertinate? Žinau, kaip sakėte, kad D. Trump nuolat blaškosi. Jis iš esmės apskritai dar nėra pasirinkęs jokios strategijos. Tačiau pagal pajėgumus ir visa kita atrodo, kad Jungtinės Valstijos dabar labai smarkiai įsitraukusios į Artimuosius Rytus.
– Kai visi mes šioje erdvėje sakome „D. Trump“, manau, suprantame, kad egzistuoja pats žmogus D. Trump, bet yra ir visas mechanizmas už D. Trumpo. Ir labai tikėtina, kad iš tikrųjų ne D. Trump priima visus sprendimus – o gal ir apskritai nepriima sprendimų.
Akivaizdu, kad CŽV tikriausiai valdo didžiąją šio konflikto su Ukraina dalį, jeigu ne visą konfliktą. Tačiau turime į tai žiūrėti per vykdomosios valdžios, per D. Trumpo administracijos prizmę.
Jeigu D. Trump, administracija ir visas Vašingtono aparatas galėtų suteikti Ukrainai laimėjimo formulę, kokį nors pergalingą stebuklingą ginklą ar stebuklingų ginklų, jie tai padarytų. Jeigu galėtų. Bet negali.
Ir dabar jie yra net blogesnėje padėtyje nei tada, kai D. Trump prieš porą metų pradėjo eiti pareigas. Dabar jie turi karą Irane. Oro gynybos atsargos išsekusios. Raketų atsargos išsekusios – THAAD sistemos, „Tomahawk“. Dabar dar vienas karas ima bręsti Jemene, o Saudo Arabija maldauja jų ginklų ir perėmimo raketų.
Taigi jų padėtis dar blogesnė negu prieš dvejus metus, kai D. Trump pradėjo eiti pareigas. Jie iš tiesų neturi didelių galimybių suteikti europiečiams ar Ukrainai to, ko reikėtų, kad, sakyčiau, būtų galima bent pamėginti pasiekti kažkokią aklavietę, jeigu tai apskritai įmanoma.
Žinau, kolektyvinių Vakarų žiniasklaida dažnai vartoja žodį „aklavietė“. Tai nėra aklavietė. Tačiau manau, kad Jungtinės Valstijos norėtų priversti Rusiją sutikti su paliaubomis, aklaviete, pauze, ugnies nutraukimu. Ir jie svarsto: ar galime tai padaryti ekonomiškai? Sankcijomis? Didesniu spaudimu ir daugiau ginklų?
Jie išbandė visus tris dalykus. Išbandė visus tris kartu. Išbandė visus tris atskirai. Niekas nesuveikė.
Jeigu JAV galėtų, jos tai padarytų. Bet šiandien jų padėtis blogesnė negu prieš dvejus metus ar Joe Biden laikais. J. Biden Ukrainai davė labai daug. D. Trump Ukrainai irgi davė labai daug. Jie iš tiesų gavo milžiniškas sumas pinigų ir daugybę ginklų – praktiškai viską, įskaitant F-16. Jiems atiduota beveik viskas, ką Jungtinės Valstijos turėjo savo arsenale.
Todėl manau, kad europiečiai ir D. Trumpo administracija susės kartu, bandys sugalvoti, ką dar galėtų padaryti, ir prieis prie išvados, kad iš tiesų nelabai ką gali. Pavojinga dalis yra ta, kad jie gali eskaluoti iki labai pavojingo lygio.
Pavyzdžiui, perduoti tolimojo nuotolio „Tomahawk“ raketas smūgiams į Rusiją, nors Rusija yra pasakiusi, kad tai – raudonoji linija. Rusija nėra paskelbusi daugybės raudonųjų linijų. NATO buvo raudonoji linija. Tolimojo nuotolio raketų smūgiai į Rusiją buvo raudonoji linija.
Sergejus Lavrovas, V. Putinas ir Dmitrijus Medvedevas – visi yra sakę, kad tolimojo nuotolio „Tomahawk“ raketų panaudojimas prieš Rusiją neabejotinai būtų labai pavojinga eskalacija ir raudonoji linija. Nes rusai akivaizdžiai nežino, ar tos „Tomahawk“ raketos neša branduolinį užtaisą. Jie to nežino. Tai milžiniška eskalacija, labai rizikinga ir pavojinga eskalacija.
Todėl galima įsivaizduoti situaciją, kai D. Trump ir europiečiai, apimti panikos, pasakys: gerai, pamėginkime.
– O kas dabar vyksta fronte? Minėjote, kad Jungtinės Valstijos norėtų aklavietės. Tai suprantama: jeigu kovoji tarpininkiniame išsekinimo kare, nori matyti nejudančias fronto linijas, kol ukrainiečiai ir rusai vieni kitus nukraujina. Tai buvo aprašyta ir 2019 metų RAND dokumente. Kokia karo su Rusija nauda? Galima išsekinti Rusiją – jos žmonių išteklius, jos iždą. O neigiama mėginimo pertempti Rusiją pusė būtų ta, kad Ukraina pradėtų silpti. Primenu – tai buvo 2019 metai, treji metai prieš Rusijai įžengiant. Jeigu Ukraina pradėtų silpti, o strategiškai svarbios teritorijos pereitų Rusijai, toks karas taptų blogu karu.
Atrodo, būtent ten dabar ir esame. Frontas gali pradėti judėti vis greičiau. O kai fronto linijos ima judėti labai greitai ir Ukrainos kariuomenė atrodo itin nestabili, tarsi galinti subyrėti, būtent tada, kaip sakė ministras pirmininkas R. Fico, būtų galima tikėtis provokacijos. Kaip dabar jums atrodo frontas?
– Labai blogai. Tai Ukrainos griūtis visoje fronto linijoje. Nesvarbu, ar žiūrime į Orihivo, Charkivo kryptis ar kitas vietas.
Dėl Lymano, sakyčiau, yra tam tikras karo rūkas. Tai turbūt vienintelė vieta, kur Ukraina, kaip teigiama, pradėjo puolimą, kontrpuolimą. Gavome pranešimų iš kai kurių šaltinių. Rusijos kariuomenė apie tai gana tylėjo. Net oficialūs Ukrainos kariuomenės šaltiniai apie tai kalbėjo nedaug.
Tačiau kai kurie su Andrijumi Bileckiu ir „Azov“ susiję žmonės tvirtino, kad jie gerokai pasistūmėjo į priekį ir užėmė įvairius kaimus. Dabar žinome, kad tas pasistūmėjimas nebuvo reikšmingas. Visai ne.
Pradedame gauti informacijos, kad Ukraina šiame kontrpuolime patyrė didelių nuostolių. Ir net naujausiame A. Bileckio vaizdo pareiškime jis neatrodė nė kiek užtikrintas. Sakyčiau, buvo priešingai – jis kalbėjo apie tai, kaip jo pajėgos kovoja tiesiog mėgindamos išlaikyti savo pozicijas.
Todėl manau, kad ir aplink Lymaną buvo labai daug propagandos. Jeigu Ukrainos kontrataka ten ir buvo kažkiek sėkminga, neišvengiamai įvyks tai, kas vyko per visą specialiąją karinę operaciją. Rusija leis puolimui tam tikrą laiką tęstis. Galiausiai jis išsikvėps, o tada Rusijos kariuomenė viską atsuks atgal, Ukrainos kariuomenei patiriant milžiniškų nuostolių.
Tai šiame konflikte kartojosi vėl ir vėl. Vakarai ir ukrainiečiai susijaudina dėl kokio nors didelio puolimo, kurį jie pradeda, o po kelių mėnesių paaiškėja, kad rusai ukrainiečius nustūmė atgal ir ukrainiečiai patyrė siaubingų nuostolių.
Šį kartą Ukraina ir Ukrainos kariuomenė tokių nuostolių nebegali absorbuoti. Kurske jie prarado maždaug 70–80 tūkstančių karių, tiesa? Tuo metu V. Zelenskis tiesiog numojo į tai ranka. Šį kartą jis to padaryti negalės.
Be to, kalbame apie „Azov“ žmones. „Azov“ žmonės neleis V. Zelenskiui tiesiog ignoruoti nuostolių, kuriuos jie patyrė nuo rusų. Todėl manau, kad tai buvo labai kvaila idėja. Tačiau ji visiškai atitinka tai, kaip V. Zelenskis ir Ukraina apskritai vykdė šį konfliktą. Daugiausia dėmesio buvo skiriama žiniasklaidai ir viešiesiems ryšiams, o ne realiai sėkmei mūšio lauke.
– Manau, palyginimas su Kursku labai tinkamas. Prisimenu, kai ukrainiečiai pirmą kartą ten įžengė. Iš pradžių žiniasklaidoje buvo kritikų, sakiusių: galbūt tai nėra gera mintis. Ir dėl rimtų priežasčių – išeini toli už savo gynybinių pozicijų, logistika tampa pažeidžiama ir taip toliau. Daug dalykų ėmė klostytis blogai. Tačiau netrukus, regis, visi gavo tą pačią instrukciją arba suprato, kad tai esą žiniasklaidos triumfas. Staiga visi turėjo švęsti šį genialų sprendimą. Prisimename ir MI6 bei CŽV vadovus, sėdinčius kartu ir sakančius: štai, tai visiškai pakeičia pasakojimą. Net jie kalbėjo, kaip jūs sakote, pasakojimo kontrolės kalba.
Tačiau galiausiai, jeigu išsekinimo kare vertiname realius dalykus, jie prarado daugybę žmonių ir technikos. Tai buvo siaubingas pralaimėjimas. Galbūt kažkas panašaus dabar vyksta ir Lymane. Matėme ukrainiečių pranešimus apie didžiules teritorijas, iš kurių jie esą nustūmė rusus, o Europos žiniasklaida bent jau iš pradžių tai beveik nekritiškai kartojo. Tačiau vaizdo medžiagos beveik nematėme. O tai nelabai panašu į V. Zelenskio administraciją – jie tikrai nevengia prisiimti nuopelnų, kai padaro ką nors įspūdingo. Tad atrodo, kad ukrainiečiai rusus kažkiek nustūmė, bet nė iš tolo ne tiek, kiek buvo skelbiama.
Norėčiau paklausti apie taikos perspektyvas. Jeigu dabar Ukrainos kariuomenė pradeda irti, fronto linija trūkinėja visame fronte, o strategiškai svarbios teritorijos gana greitai pereina į kitas rankas, manau, netrukus būtent tai pradės dominuoti žiniasklaidoje. Tuomet V. Zelenskio prižiūrėtojams – amerikiečiams ir europiečiams – tektų rinktis: arba karas ir eskalacija prieš rusus, arba kažkokia taika. Ar matote ką nors, su kuo rusai šiuo metu galėtų sutikti? Mano įspūdis buvo toks, kad Aliaskoje buvo iš esmės sutarta, jog Rusija turi gauti visą Donbasą, o Zaporižios ir Chersono srityse fronto linijas galima įšaldyti. George Beebe, buvęs CŽV Rusijos analizės vadovas, man irgi taip sakė. Praėjusią savaitę Miroslav Šimečka pietavo su S. Lavrovu ir sakė man, kad būtent dėl to buvo sutarta Aliaskoje. Rusams tai būtų buvęs didžiulis kompromisas, nes jie norėjo viso Chersono ir Zaporižios. Tačiau spėju, kad dabar tas pats pasiūlymas jau nebėra ant stalo. Ką, jūsų manymu, rusai dabar priimtų?
– Būtent tai mes su Alexander Mercouris maždaug prieš metus ir aptarinėjome, kai buvo kalbama apie Aliaską. Atrodė, kad susitarimas greičiausiai būtų toks: Ukrainos kariuomenė pasitraukia iš Donbaso, iš Donecko, o Chersono ir Zaporižios srityse įvyksta tam tikras įšaldymas, ilgainiui numatant, kad Ukraina ir iš šių sričių pasitrauks.
Toks, regis, buvo bendras Aliaskoje sutarto plano karkasas. Jį, bent jau kiek aš suprantu, pasiūlė D. Trumpo administracija. Tai Steve Witkoff, Jared Kushner ir pats D. Trump sugalvojo šį gana laisvą karkasą.
V. Putinas kelis kartus klausė S. Witkoffo ir D. Trumpo: „Ar tai teisinga? Ar teisingai suprantu, ką jūs man sakote? Ar būtent tai jūs mums siūlote?“ Ir atsakymas buvo – taip. Taip norėtume pradėti pirmąjį tam tikros taikos etapą, pateikdami šias sąlygas. Rusija sutiko.
Tačiau per 24 valandas viskas buvo atšaukta, nes D. Trump padarė kvailą žingsnį – paskambino europiečiams. Arba D. Trumpo administracija nusprendė: įtraukime ir europiečius. Ir tada viskas nuėjo velniop.
Aš nematau jokių perspektyvų jokiai taikai, nes nemanau, kad kolektyviniai Vakarai ar Ukraina iš tiesų siekia ilgalaikės taikos. Manau, jie siekia laikinų paliaubų, laikino ugnies nutraukimo. Galite vadinti tai šešių mėnesių paliaubomis, galite vadinti šešerių metų paliaubomis – bet jie nori paliaubų.
Jie nori pertraukos, kad galėtų persiginkluoti ir vėl kautis su Rusija. Ir manau, čia yra didžioji praraja, esminis skirtumas. Rusija sako: žiūrėkite, mes norime, kad visa tai tiesiog baigtųsi. Norime visapusiško ir galutinio NATO, Ukrainos ir Europos klausimo sprendimo. Norime tai išspręsti.
O Vakarai grįžta su paliaubomis, įšaldymais, laisvosiomis ekonominėmis zonomis ir panašiais dalykais. Rusai tuo nesidomi, nes žino, kad tai tik laikini sprendimai. Todėl ir turime tokią didelę prarają.
Ir galiausiai turime V. Zelenskį, kuris niekada nesutiks išvesti Ukrainos kariuomenės iš Donecko. Net jeigu pradėtume nuo tos pačios pirmos ir labai paprastos sąlygos – Ukrainos kariuomenė pasitraukia iš Donecko – V. Zelenskis ne kartą yra sakęs „ne“.
Todėl taikos perspektyvos nėra. Bent jau man taip atrodo. Bet kas žino, galbūt kažkas vis dėlto bus sutarta.
– Taip. Jūsų apibūdinama laikina taika labai primena dar vieną Minską – Minską III. Iš esmės taip ir buvo: nebus politinio susitarimo, tiesiog įšaldysime situaciją ir tada palaipsniui keisime realybę vietoje – kursime kariuomenę, statysime gynybines pozicijas. 2015 metų Ukraina ir 2022 metų Ukraina jau buvo sunkiai palyginamos. Tačiau Europos pusėje įvyko kai kas įdomaus, susijusio su pasakojimo kontrole. Lenkijos ministras pirmininkas Donald Tusk viešai pareiškė, kad ukrainiečiai patiria 27 tūkstančius nuostolių per mėnesį. 27 tūkstančius. Tai beveik tūkstantis per dieną.
Kodėl jis galėjo taip pasakyti? Daugelis žmonių jau seniai nurodė panašius skaičius, tačiau tai visada būdavo atmetama kaip Rusijos propaganda. Vienintelė priimtina oficiali valdžios tiesa buvo tokia, kad rusai patiria milžiniškus nuostolius, o ukrainiečiai – ne. Ukrainiečiai esą gudresni, ginasi įtvirtintose pozicijose, turi gerų ginklų ir gerą parengimą, kovoja už savo šalį, o rusai esą yra vergų kariuomenė, siunčiama žmonių bangomis. Buvo daroma prielaida, kad Rusijos nuostoliai visuomet kelis kartus didesni negu Ukrainos. Visa kita būdavo apšaukiama Rusijos propaganda ir cenzūruojama. Ir staiga D. Tusk pramuša šį taip gerai saugotą pasakojimą, pasakydamas, kad Ukraina per mėnesį patiria 27 tūkstančius nuostolių. Tai milžiniškas skaičius. Nežinau, kaip jį interpretuoti. Ar Europos Sąjunga supranta, kad reikia keisti pasakojimą ir pradėti derybas? O gal tai pasirengimas karui, siekiant vėl persverti svarstykles NATO naudai?
– Geras klausimas. Aš ir pats svarsčiau, kodėl D. Tusk išmetė būtent tokį skaičių. Gal D. Tusk tiesiog susimovė. Jis turi polinkį susimauti. Taigi gali būti, kad tai tiesiog D. Tusko klaida.
Galbūt jis paskelbė šį skaičių tam, kad parengtų žmones Europoje tiesai, kuri anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškės. Skaičiai apie Ukrainos nuostolius galiausiai bus paskelbti. Ketverius metus jiems labai gerai sekėsi juos slėpti.
Turiu pripažinti, jų pasakojimo kontrolė gana įspūdinga. Europos Sąjungos vadovybė ir Vakarų žiniasklaida yra labai disciplinuoti ir laikosi to paties pasakojimo. Jie niekada nekalba apie Ukrainos nuostolius ir nuolat kalba apie nuostolius, kuriuos esą patiria Rusija.
Beje, tuos Rusijos nuostolių skaičius pateikia Ukrainos kariuomenė ir Ukrainos saugumo tarnyba. Jie perduoda juos Vakarų lyderiams, perduoda Vakarų žiniasklaidai, o šie juos paskleidžia ir kartoja vėl ir vėl.
Taigi galbūt D. Tusk šį skaičių paskelbė tam, kad parengtų visus tam, kas ateis. O galbūt D. Tusk siuntė žinią V. Zelenskiui. Lenkija turi tam tikrų problemų su Ukraina.
Galbūt D. Tusk sakė V. Zelenskiui: žiūrėk, turite baigti visą šį „didvyrių panteono“ reikalą, vežti visus tuos banderininkus atgal į Kijevą ir juos pagerbti, nes aš žinau tikrąją padėtį. Turite tai nutraukti.
Galbūt čia veikia kažkas panašaus. Sunku žinoti, kodėl D. Tusk paskelbė šiuos skaičius. Tačiau jie atitinka V. Putino skelbtus vertinimus. Jis yra minėjęs panašų skaičių – apie 27 tūkstančius.
O Kirilas Budanovas vos prieš kelias savaites sakė, kad Ukrainai reikia 30 tūkstančių karių, kad būtų galima papildyti fronte patiriamus nuostolius. Taigi skaičiai tarpusavyje dera.
– Kadangi kiti Europos lyderiai šito nekartoja, galbūt, kaip sakėte, D. Tusk tiesiog prasitarė. Kita vertus, gera pastaba dėl banderininkų stiprinimo ir jų grupių Ukrainoje. Tai, žinoma, buvo skirta labai antirusiškoms jėgoms iškelti, tačiau šių grupių istorija su Lenkija taip pat labai problemiška.
– A. Mercouris apie tai kalbėjo viename savo vaizdo įrašų prieš kelias dienas. Galbūt D. Tusk nori draugiškų santykių su Ukraina, bet šalia turi Karol Nawrocki, kuris V. Zelenskio ir Ukrainos atžvilgiu nusiteikęs daug priešiškiau. Galbūt D. Tusk mėgina rasti išeitį iš šios netvarkos, kurioje Lenkija atsidūrė dėl Ukrainos, bent jau kalbant apie banderininkus.
– Kaip sakiau, tai labai gerai saugomas pasakojimas. Daugeliu mėnesių vyksta žuvusių karių kūnų apsikeitimai, kai ukrainiečiams perduodama, tarkime, 40 žuvusių Rusijos karių, o rusai Ukrainai perduoda tūkstantį.
– Taip.
– Tad vien pagal apsikeičiamų žuvusių karių kūnų skaičių, nekalbant apie bendrus žuvusiųjų skaičius, santykis dažnai būna vienas su dvidešimt ar vienas su trisdešimt. Galima sakyti: kaip apskritai gauni priešo karių kūnus? Na, tik užimdamas teritoriją. Galima argumentuoti, kad rusai paima daugiau ukrainiečių žuvusiųjų kūnų todėl, kad jie juda į priekį. Tačiau Europos pasakojimas kartu yra toks, kad ukrainiečiai atsiima teritorijas, o rusai neina pirmyn. Tad labai sunku suderinti teritorijų klausimą, nuostolius ir šiuos skaičius. Aš apie tai klausiau ir man buvo patikinta, kad net pats šių skaičių paminėjimas yra Rusijos propaganda ir jos tezės.
– Kaip bepažiūrėsi, Ukrainai tai atrodo blogai. Ir šie skaičiai iš esmės nuoseklūs jau apie dvejus metus. Jeigu tai būtų tik du mėnesiai, kai santykis 20 su 1 000, galėtum sakyti: gerai. Tačiau tokie skaičiai tęsiasi dvejus metus ir jie yra patvirtinti. Tai nėra Ukrainos žiniasklaidos vertinimai. Tai nėra Rusijos žiniasklaidos vertinimai. Tai patvirtinti apsikeitimų skaičiai. Mes juos turime. Ir taip yra jau dvejus metus – santykis maždaug 20, 30 ar 40 su vienu. Kas mėnesį gauname šiuos skaičius. Kaip ir sakėte, tai vienas geriausių mūsų turimų realių nuostolių fronte rodiklių. Nesakau, kad jis yra galutinis rodiklis ar kad bendras nuostolių santykis tiksliai toks pats. Tačiau tai vienintelis patvirtintas santykis, kurį turime. Ir jis gana nuoseklus dvejus metus. Be to, jis rodo, kad Rusija juda pirmyn. Nes jeigu jie pateikia argumentą – o kolektyvinių Vakarų žiniasklaidoje esu jį girdėjęs – kad rusai gauna daugiau kūnų todėl, kad juda į priekį ir todėl gali surinkti daugiau žuvusių Ukrainos karių, tai kartu yra pripažinimas, kad Rusija juda pirmyn. Tai kaip yra? Rusija nejuda pirmyn ar juda? Kad ir kaip bandytume tai paaiškinti, galiausiai tai vėl rodo Rusijos pergalę.
– Man dar buvo pasakyta, kad tokių dalykų minėjimas kenkia karo pastangoms. Jeigu iš tikrųjų tau rūpi Ukraina, turėtum remti karo pastangas, o tai reiškia – nekreipti dėmesio į siaubingus nuostolių skaičius, nekreipti dėmesio į žiaurią mobilizaciją ir netrukdyti jų vyrams, o netrukus galbūt ir moterims, būti siunčiamiems į mėsmalę. Šio pasakojimo esmė gana siaubinga. Bet kalbant apie Lenkiją – atrodo, kad jie artėja prie susitarimo dėl JAV karinės bazės Lenkijoje, tuo pat metu mažindami pajėgas kitose Europos dalyse ir stiprindami bazę Lenkijoje. Turint omenyje, kad, kaip sakėte, ne viskas priklauso nuo D. Trumpo, o už jo yra visas mechanizmas, nepriklausomai nuo to, kas sėdi soste Jungtinėse Valstijose, tai rodytų gana nuoseklią NATO judėjimo kryptį – labai konkrečiai Rusijos sienos link. Kaip jūs tai vertinate?
– Jie neturi atbulinės pavaros, kaip dažnai sakome. Jie ir toliau vykdys šį tarpininkinį karą. Ir tai grįžta prie jūsų minėto argumento: jums vis sako, kad negalite nurodyti to, kas vyksta Ukrainoje, nes tada kenkiate karo pastangoms. Negalite sakyti tiesos, nes tada kenkiate Ukrainai ir karo pastangoms.
Bet tai žmonės, kuriems nerūpi Ukraina ir nerūpi Ukrainos žmonės. Nes jeigu jums iš tikrųjų rūpėtų Ukraina ir jos žmonės, būtumėte priėmę Minsko susitarimus ir dirbę, kad jie būtų įgyvendinti. Būtumėte priėmę 2022 metų susitarimą. Būtumėte priėmę kiekvieną kitą po jo pasiūlytą susitarimą.
Tai būtų išgelbėję Ukrainą. Jeigu pažvelgtume į kiekvieną susitarimą nuo 2014 metų, kaip daug kartų yra nurodęs S. Lavrovas, kiekvienas kitas Ukrainai tampa vis blogesnis ir blogesnis.
Net grįžus prie Stambulo 2022 metais – tai buvo labai geras susitarimas Ukrainai. Nuostabus susitarimas Ukrainai. Ir jie jį atmetė. Dokumentas netgi buvo parafuotas. Žinome, kad „The New York Times“ rašė apie šį susitarimą ir Stambulo dokumento parafavimą.
Todėl faktas, kad JAV dabar plečiasi Lenkijoje, neturėtų nieko šokiruoti ar stebinti. Aš netikiu ir visu pasakojimu, kad JAV mažina pajėgas Europoje. Manau, JAV tiesiog gali perdislokuoti ir perskirstyti pajėgas.
Paimate 10 tūkstančių karių iš Vokietijos ir perkeliate juos į Lenkiją. Paimate 10 tūkstančių iš Italijos ir permetate į Grenlandiją ar dar kur nors. Manau, jie tiesiog pertvarkys viską. Ir, žinoma, jie vis labiau kryps į Aziją.
Nes pagrindinis viso šito taikinys yra Kinijos suvaržymas, o galiausiai – mėginimas pakeisti režimą Kinijoje arba sunaikinti Kiniją. Šiuo metu tai pagrindinis imperijos priešininkas. Todėl neturėtų stebinti, kad jie toliau spaudžia Rusiją ir juda Rusijos kryptimi.
Karas tęsis net ir tada, kai Ukrainos konfliktas išsikvėps, net kai Ukrainos etapas baigsis ir rusai galiausiai įgyvendins specialiosios karinės operacijos tikslus. Didesnis karas nesibaigs. Manau, galbūt Ukrainos skyrius užsivers, tačiau bendras konfliktas nesibaigs.
– Man dar buvo sakoma, kad nurodyti, jog 1991–2014 metais tik apie 20 procentų ukrainiečių norėjo stoti į NATO, yra antiukrainietiška, nes tai esą kenkia jų kovai. Arba kad 73 procentai ukrainiečių 2019 metais balsavo už taikos platformą, kurią vėliau sužlugdė Vakarų valstybės – ir tai taip pat esą antiukrainietiška, nes pripažįsti, ko norėjo patys ukrainiečiai. Net dabar, kai kiekvienoje apklausoje dauguma ukrainiečių nurodo norintys derybų, ir tai esą antiukrainietiška, nes NATO nenori derėtis. Atrodo, kad buvimas „už Ukrainą“ turi labai mažai ką bendro su pačia Ukraina.
– Būtent. O demokratiškai išrinktos valdžios nuvertimas 2014 metais – tai tikrai labai antiukrainietiška.
– Taip, štai jums ir atsakymas. Norėčiau šiek tiek pakeisti temą. Turime naują Jungtinių Valstijų ir Danijos susitarimą dėl Grenlandijos. Kaip jūs jį interpretuojate? Ar jis reikšmingai skiriasi nuo ankstesnių susitarimų, ar tai kapituliacija? D. Trump akivaizdžiai šiek tiek atsitraukė nuo savo ambicijų Grenlandiją aneksuoti.
– Tikriausiai visas detales sužinosime, kiek suprantu, kitą savaitę, kai bus paskelbtas pats susitarimas. Tada geriau suprasime, dėl ko tiksliai buvo sutarta.
Tačiau jeigu remsimės pirminiais pranešimais, atrodo, kad Jungtinės Valstijos gavo viską, ko norėjo, ir tai gali būti reikšminga. Kažkokį neriboto termino susitarimą – jos gali būti Grenlandijoje neribotą laiką, kad ir ką tai reikštų – ir turi prieigą prie norimų išteklių.
Tačiau visa tai Jungtinės Valstijos galėjo gauti tiesiog pasakiusios Danijai: štai ko mes norime. Esu tikras, kad tyliai, už uždarų durų, Jungtinės Valstijos galėjo atsisėsti su Danija ir Grenlandija ir pasakyti: „Žiūrėkite, norime dar vienos karinės bazės. Reikalaujame dar vienos karinės bazės.“
Ir esu beveik tikras, kad Danija būtų ją davusi, nes iš esmės neturėtų pasirinkimo. Tačiau D. Trump pavertė visa tai milžiniška viešųjų ryšių kampanija apie Grenlandijos aneksiją, apie Grenlandiją kaip 51-ąją ar 52-ąją valstiją po Kanados.
Jis sukūrė visą šią istoriją aplink Grenlandiją. O galiausiai gaunate tiesiog susitarimą, kurį, mano nuomone, buvo galima gauti ir be viso šio žiniasklaidos dėmesio.
Man visa tai primena imtynių šou. Atrodo kaip teatras. D. Trump Grenlandijos neaneksavo. Jis Grenlandijos neužėmė.
Danijai teko kažko atsisakyti, tačiau jeigu klausysime Danijos valdžios pareiškimų, jie signalizuoja, kad atsisakė nelabai daug ir netgi mano išėję iš situacijos laimėtojais. Todėl visa tai man atrodo kaip viešieji ryšiai, žiniasklaidos spektaklis ir D. Trumpo mito – „taikos per jėgą“ žmogaus, stipraus prezidento, didžio derybininko – kūrimas.
„Pažiūrėkite, ką aš išsiderėjau.“ Tačiau neatrodo, kad jis būtų labai daug išsiderėjęs.
– Įdomu, ar tame susitarime nėra energetinės dalies. Prisimenu prieš kelias savaites skaitęs, kad Jungtinės Valstijos Grenlandijoje iškrovė daug gręžimo įrangos – berods su D. Trump susijusi naftos bendrovė. Tiesą sakant, detalių neprisimenu. Ir tai buvo padaryta be Grenlandijos leidimo. Tai buvo laikoma labai drąsiu žingsniu. Gal tai tiesiog spaudimo priemonė. Nežinau, ar už to slypi kokia nors strategija.
– Nenustebčiau. Bet vėlgi, tai būtų vien spekuliacija.
– Paskutinis klausimas. Kiek ilgai Europa gali taip laikytis? Europa irgi labai blogos būklės. Pavyzdžiui, rinkimai Vokietijoje yra geras rodiklis, kad žmonėms Friedrich Merz, švelniai tariant, nepatinka. Kaip sakėte, jis dabar turbūt pavojingiausias žmogus Europoje. Nežinau, ar gerai, kad jis atsiduria tokioje pažeidžiamoje padėtyje, kai gali pradėti elgtis neprognozuojamai. Tikriausiai tai vis tiek neišvengiama. Bet Europoje padėtis apskritai blogėja. Girdžiu, kad Saudo Arabija dabar nutraukia naftos eksportą į Europą, nes pati turi problemų su Jemenu. Kaip, jūsų manymu, Europa visa tai atlaikys?
– Europa yra siaubingoje padėtyje. Apie tai kalbėjo Andrej Babiš, apie tai kalba R. Fico. Apie Europą kalbėjo ir Aleksandar Vučić – jis taip pat sakė, kad Europa yra siaubingos būklės.
Jie tai padarė patys sau. Tačiau kurso nekeis. Jie nesugeba keisti kurso. Jie ir toliau juda pirmyn šalindami rusišką energiją iš Europos, iš Europos Sąjungos.
Nuo to jie neatsitraukia net tada, kai Saudo Arabija europiečiams sako, kad naftos nebus – tikrai ne per likusią rugsėjo dalį, ne spalį, galbūt net ne lapkritį.
Rusiškos naftos atsisakymas. Problemos su dujomis iš Kataro. Problemos ir su Libija, su naftos gavimu iš Libijos. Taigi dabar turime visas šias Europos energetikos sektoriaus problemas.
Vienintelis jų sprendimas – kažkoks netikėto pelno mokestis energetikos bendrovėms. Tai nesuveiks. Tai tik dar labiau pablogins padėtį. Dabar 10 procentų Prancūzijos degalinių pradeda trūkti vienos rūšies degalų. Tai katastrofa.
Bet europiečiai nesugeba pripažinti nesėkmės. Jie nesugeba pakeisti kurso. Jiems neįmanoma vėl pradėti bendradarbiauti su Rusija. Taigi tai net nesvarstoma.
Kas jiems lieka? Jiems lieka Jungtinės Valstijos. Jie tampa visiškai priklausomi nuo JAV energetikos poreikių tenkinimo prasme.
Ir net Jungtinių Valstijų Kongrese kalbama apie galimą dyzelino eksporto draudimą dėl susidariusios padėties. Tai kas tada? Kur lieka Europa?
Europos dujų saugyklų lygis žiemai taip pat labai žemas. Jis nėra geras. Taigi situacija Europoje blogėja ir blogėja.
Tačiau turime Europos vadovybę, kuriai, regis, tai nelabai rūpi. Bent jau man toks įspūdis. Jie vis dar pasiryžę nugalėti Rusiją ir susitelkę tik į tai.
Apie tai jie tik ir kalba. Kiekvienas Europos Sąjungos susitikimas visada apie Ukrainą ir Rusiją. Ukrainą, kuri net nėra Europos Sąjungos narė. Tik apie tai jie ir diskutuoja.
Jungtinėje Karalystėje Jacob Rees-Mogg paskelbė vaizdo įrašą ir kalbėjo apie britų vyrų ir moterų siuntimą į karą. Ką? Tai beprotybė.
„Kai kurie žus, ir tai yra jūsų pareiga.“ Kai kurie žus, ir tai jūsų pareiga. Tai visiška beprotybė.
Tačiau jie nesugeba rasti sprendimų problemoms, kurias patys sukūrė.
– Nuostabu, kaip greitai pasikeitė pasakojimas. Iš pradžių visi turėjo sakyti: tai ne mūsų karas, tai Ukrainos ir Rusijos karas. O dabar jie jau visi sako: taip, jūsų pareiga yra eiti ir mirti kovojant su rusais. Tai gana stulbinama. Manau, jie taip pat įstrigo savo pačių pasakojimuose. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo kalboje apie Sąjungos padėtį teigė maždaug taip: rusai nutraukė mums naftos ir energijos tiekimą. Klausaisi ir galvoji: ką jūs kalbate?
Šįryt kalbėjausi su buvusiu Čekijos prezidentu Václav Klaus. Jis sakė: kodėl jūs taip sakote? Juk visi žino, kad mes patys save atkirtome. Mes pasakėme: nenorime jūsų naftos, nenorime jūsų dujų. Bet jie ir dabar laikosi tų pačių pasakojimų. Juk šiuos dalykus galima patikrinti. Galima pasižiūrėti, ką jie patys sakė prieš kelerius metus. Tačiau žiniasklaidoje, regis, niekas to nedaro. Tai nepaprasta.
– Ir tai kartojasi vėl ir vėl. Ji tai sako ne pirmą kartą – kad Rusija mus atkirtusi. F. Merz irgi yra sakęs tą patį.
Jie iš tiesų įstrigo savo pačių pasakojimo burbule. Kai klausaisi tokių J. Rees-Moggo pareiškimų, supranti, kad šie žmonės iš tikrųjų gyvena savo pačių iliuzijų pasaulyje.
Ir tai yra problema mums visiems. Visiems, gyvenantiems Europoje arba apskritai šioje planetoje. Nes turime grupę lyderių, kurie visiškai įstrigo savo pačių propagandoje.
Dieve, padėk mums visiems.
– Alexai, kur žmonės gali jus rasti?
– „The Duran“. Aš ir A. Mercouris skelbiame laidas kasdien. A. Mercouris galite rasti jo kanale „Alexander Mercouris“, o mane – mano kanale „Alex Christoforou“.
– Labai ačiū už jūsų laiką.
– Ačiū.
Komentarai (4)
Suprantu tu dviejų analizė kai kam nepatiks,bet gyvenimo ivikiams,ir realybei nusiškt ant mūsų patinka ar ne ,bet tokius geopolitinius procesus,ir netik su datom,ir ivykiais kaip kas bus,kur viks,kas išloš,kas praloš,kas gaus nauda pasakojo toks Žirinovskis dar priš 10-15 metų kuri daugelis kaip ir aš laikiau poliniu klaunu o pasirodo jis geresnis pranašas buvo nei Vengrų išgirta Vanga,Žirinovskis netik eiga ivykių geopolitikoje numatė ,bet ir datas vos ne dienos tikslumu,kaip ir nuspėjo dar prieš daugelį metų kad Ukrainoje rinkimų daugiau nebus,kad europai bus hana,ir tt ,šeip viskas buvo,yra filmuota,ir senai viešoje erdvėje pateikta.
papasakok apie jūjų "bekgraundą" Gazolinas. pastatyk mane į "vietą". ačiū.
Sitie du tarnauja kremliui, tik putino pakalikai gali kalbeti ir buti aklais ir nematyti Ukrainos pergales.
Užtenka pažiūrėti kas anie du yra ir jų bekgraundą ir viskas stos į savo vietas.